Yra žmonių, kurie viską daro po truputį, o yra tokie, kurie viską daro su visa širdimi — net jei tų dalykų daug. Greta Stučinskytė yra būtent tokia. Archeologijos bakalauras, marketingo magistrantūra, darbas, kuriame susitinka analitika ir kūryba, ir per visa tai — tapyba, kuri jos gyvenime niekada nepasitraukė į šalį. Greta yra ta, kurią vis dažniau sutiksite vedančią „Dažai ir draugai” susitikimus — ne todėl, kad ieško tobulų potėpių, o todėl, kad tiki: žmonėms reikia paprasčiausiai būti kartu, prisiliesti prie teptuko ir bent valandai pamiršti, kad reikia gražiai piešti. Kalbamės su ja apie kūrybos pradžią, mieste ieškomas nuotaikas, vakarinius pasivaikščiojimus, kurie tampa meditacija, ir svajones, kuriose vis dar tikima gyvu, netobulu, žmogišku prisilietimu.
Papasakok trumpai apie save. Kas esi, kuo užsiimi ir kaip prasidėjo tavo kelias į tapybą?
Mano vardas Greta. Gyvenime turiu vieną problemą, kad mėgstu išbandyti viską! Dažnai mano veiklos keičiasi, net ir studijų spektras gana platus. Esu baigusi archeologijos bakalaurą, o šiuo metu studijuoju marketingo magistrą.
Vis dėlto vienas dalykas mano gyvenime išlaiko labai nuoseklią liniją, tai yra tapyba. Pamenu, dar mokykloje mano dailės mokytoja man pasakė: „Tau ant kaktos užrašyta, kad tu menininkė.“ Tai buvo ta frazė, kuri privertė susivokti, kad gana stumti tą jausmą į šoną ir metas užsirašyti į dailės mokyklą. Baigiau Kuršėnų meno mokyklos dailės skyrių, kur turėjau pačias nuostabiausias mokytojas. Jos padėjo labai tvirtus pamatus tam, ką kuriu šiandien.
Nors studijuodama nuo tapybos buvau šiek tiek atitrūkusi, visada sukdavausi meniškoje aplinkoje. Dirbau su amatininkais Vilniaus dailiųjų amatų asociacijoje, o 2022 metais pradėjau lankyti tapybos užsiėmimus studijoje „Tapybos pamokos 915“ pas pačią nuostabiausią tapytoją Gabrielę Šermukšnytę. Gabrielė buvo būtent tas žmogus, kuris išmokė visai kitaip žiūrėti į kasdienybę ir aplink supantį pasaulį. Koks jis įdomus, kai iš tikrųjų atsimerki. Man atrodo, kad nuo tada tapyba tapo ne tik apie drobę, bet ir apie gebėjimą pastebėti. Tas atradimo kelias tęsiasi iki šiol ir, tikiuosi, niekada nesibaigs.
Iš kur semiesi idėjų savo darbams?
Iš gyvenimo. Labai dažnai eidama gatve sustoju nufotografuoti keistų vaizdų. Mėgstu vaikščioti su ausinėmis ir, klausydama tam tikros muzikos, ieškoti mieste nuotaikų. Kartais atrodo, kad tas pats maršrutas kiekvieną dieną atrodo vis kitaip, tereikia šiek tiek labiau įsižiūrėti.
Kai nebežinau, ko imtis tapyti, atsiverčiu telefono galeriją ir pradedu piešti pačius paprasčiausius mini eskizus. Jie labai greitai išvaiko kūrybinį bloką. Dažnai būtent iš tokių mažų piešinukų vėliau gimsta didesni darbai. Man kūryba prasideda nuo smalsumo.
Tave dažnai kviečia vesti tokius bendrus piešimo susitikimus kaip „Dažai ir draugai“. Kaip jautiesi tokio renginio metu, kai piešia ne tik tu, o visa grupė?
Man „Dažai ir draugai“ yra ne tiek apie piešimą, kiek apie bendrystę. Visada kviesdami žmones pabrėžiame, kad jokios patirties ateiti čia nereikia. Kuo labiau skaitmenizuojamės, tuo labiau tolstame vieni nuo kitų, todėl šie užsiėmimai man yra būtent apie tai. Apie norą būti kartu, norą pažinti ir paprasčiausiai prisiliesti prie popieriaus ar drobės.
Per visą tą laiką kiekvieną kartą į užsiėmimus ateina vis kiti žmonės. Ir ką pastebiu, kad net jei žmogus ateina pavargęs ar ne pačios geriausios nuotaikos, išeidamas beveik visada šypsosi. Tas jausmas, kai matai, kaip žmonės po truputį atsipalaiduoja, pradeda kalbėtis tarpusavyje ir nebesijaudina, ar gražiai piešia, man yra viena mėgstamiausių šios veiklos dalių.
Kodėl, tavo nuomone, žmonėms reikia tokių susitikimų? Kas juos atveda, noras piešti ar kažkas daugiau?
Šitam klausimui tikriausiai nėra vieno teisingo atsakymo. Vieniems tai yra kassavaitinis išėjimas ir susitikimas su draugais, kurio metu gali aptarti visas savaitės naujienas. Kitiems tai didelis smalsumas, nes niekada neteko dirbti su dažais ir teptuku. Tretiems tai senų įgūdžių sužadinimas ir dailės mokyklos prisiminimų sugrįžimas.
Tikriausiai visi ateina paskatinti skirtingų norų ir impulsų, ir tame yra šių užsiėmimų grožis. Žmonės ateina su draugais, su antra puse arba vieni. Man labai svarbu pakalbinti kiekvieną atėjusį, kad niekas nesijaustų svetimas. Kartais atrodo, kad žmonės ateina piešti, o iš tikrųjų išeina pailsėję.
Ar be tapybos dar kažkuo užsiimi? Turi kitą darbą, pomėgį ar veiklą?
Gyvenime mėgstu viską! Bet jeigu reikėtų sudėti pagrindinius akcentus, tai labai mėgstu mokytis kažko naujo. Man patinka atrasti ir suprasti, ko dar nemoku, todėl po ilgesnės pertraukos vėl grįžau į universitetą.
Labai mėgstu savo darbą. Dirbu marketingo srityje ir man atrodo, kad tai yra ta vieta, kur gražiausiai susitinka kūryba ir analitika. Čia yra daug kūrybiškumo, bet kartu viskas turi susidėlioti į aiškią struktūrą. Esu didelė romantikė, bet be „Excel“ lentelių negalėčiau gyventi. Nuoširdžiai. Man reikia matyti vaizdą, sistemą ir planą. Kažkaip mano galvoje tie du pasauliai visiškai nesipyksta.
Kadangi Chilluva yra apie chillinimą, koks tavo asmeninis atsipalaidavimo ritualas? Kas tau padeda „išjungti“ galvą po intensyvios dienos?
Mano diena nėra gera, jeigu nebuvau pasivaikščioti. Jeigu visą dieną esu apsikrovusi darbais prie kompiuterio ir žinau, kad dar laukia milijonas kitų darbelių, bent trumpam išeinu apeiti ratą aplink namą.
Aš tai vadinu savo minčių pavedžiojimu. Bent kartą per dieną turiu pabūti lauke, kitaip jaučiu, kad niekaip negaliu atsipalaiduoti. Vaikščiojimas man yra pati geriausia meditacija. Po jo mintys susidėlioja į vietas, o problemos kažkaip pasidaro mažesnės.
Turi mėgstamą vietą Vilniuje, kur eini pasisemti ramybės, įkvėpimo ar tiesiog pabūti su savimi? O gal nebūtinai ramybės, kaip tik kažkur tarp žmonių?
Turiu dvi!
Pirmoji mano meilė yra Užupis. Labai mėgstu ten viena vaikščioti gatvelėmis, užsukti į „Špunką“ bokalui alaus, ateiti prisėsti prie Vilnelės šalia Meno inkubatoriaus, nusipirkti smilkalų iš „Baltic Shamans“ ir tiesiog pajusti visai kitokį Vilniaus jausmą. Man atrodo, kad Užupis turi labai savitą ritmą. Ten visada norisi šiek tiek sulėtėti.
Antroji mano mėgstamiausia vieta yra Vingio parkas. Vis atrandu ten kažką naujo. Ramiausi pasivaikščiojimo takai tarp milžiniškų pušų, tiesiog miesto plaučiai, kur net kvėpuoti pasidaro lengviau. Paplūdimys, stadionas, didžiausi renginiai. Jis nuostabus ir žiemą, ir vasarą. Vasarą Vingio parką užvaldo riedučiai ir dviračiai, o žiemą juos pakeičia kiečiausi slidininkai. Tai vieta, kuri man niekada neatsibosta.
Kokie tavo ateities planai ar svajonės, tiek kūryboje, tiek apskritai gyvenime?
Jeigu kalbame apie artimiausias svajones, tai pirmiausia sėkmingai baigti studijas.
O toliau labai tikiuosi sąmoningai savo kasdienybėje atrasti dar daugiau vietos menui, kelionėms, knygoms, geriems filmams ir koncertams. To nuoširdžiai palinkėčiau ir kitiems. Kiek įmanoma labiau apsupti save gyva ir tikra kūryba, nes šiandieniniame dirbtinio intelekto pripildytame pasaulyje labai norisi to žmogiško prisilietimo. To netobulumo, kuris ir daro kūrybą gyvą.
Mano planas gyvenimui yra kuo dažniau sakyti „taip“. Taip naujoms patirtims, žmonėms ir idėjoms. Labai noriu toliau kurti tokius susitikimus kaip „Dažai ir draugai“. Ir už tai esu be galo dėkinga savo gerai draugei Santautei, kuri pastūmėjo mane pradėti net tada, kai atrodė, kad niekam čia nebus įdomu. Labai klydome. Į kiekvieną susitikimą ateina daugiau nei trisdešimt žmonių, ir už kiekvieną jų esu be galo dėkinga. Man tai yra didžiausias įrodymas, kad žmonėms vis dar labai reikia būti kartu.