Baigęs treniravimo sistemų bakalaurą, Mantas Siautilas savo kelią rado ne sporto salėje, o virtuvėje – kai vieną dieną namuose šeimai nusprendė iškepti picą ir 24 valandas brandino savo pirmąją tešlą. Iš to eksperimento gimė aistra, kuri po kelerių metų virto „Pizzarella” – pirmiausia mažu vagonėliu, o vėliau ir tikra picerija.
Mantas pasakoja, kaip hobis tapo darbu, kodėl eilės prie jo picų kartais tęsdavosi po dvi valandas, ir kaip niūriausiomis žiemos dienomis jis neprarado tikėjimo, kad viskas, ką kuria, yra verta.
Papasakok apie save – ar visada sukaisi apie maistą, ar prieš tai turėjai visai kitą profesiją ir kelias atvedė netikėtai?
Baigiau treniravimo sistemų bakalauro studijas Lietuvos sporto universitete, tačiau šiuo keliu nenuėjau. Visada mėgau gaminti namuose, eksperimentuoti su maistu, ieškoti derančių skonių, tačiau su picomis susipažinau netikėtai ir ne taip jau seniai. Viskas prasidėjo nuo to, kad namuose šeimai sugalvojau iškepti picą, tačiau panorau pabandyti tešlą pasigaminti pats – 24 valandas ją brandinau. Dabar juokinga pažiūrėti į tų pirmųjų picų nuotraukas, bet juk visi nuo kažko pradedam.
Kaip gimė idėja įkurti „Pizzarella” – matau, kad viskas prasidėjo nuo mažo vagonėlio?
Pats procesas buvo be galo įdomus, pradėjau domėtis įvairiomis tešlos receptūromis, eksperimentuoti, neilgai trukus nusipirkau ir pirmąją picos krosnelę. Žaidžiau su skoniais, ieškojau tobulos tešlos, šeima ir draugai kaskart svečiuose ragaudavo įvairiausias picų kombinacijas.
Vieną dieną gimė idėja paversti hobį darbu. Mane labai palaikė šeima, patikėjo manimi mano žmona, mama ir senelis su močiute, paskatino mane keisti tuometinį darbą, prisidėjo prie pasiruošimo darbų, ir 2024 m. pavasarį langus atvėrė pirmasis „Pizzarella” vagonėlis. Pradžioje buvo daug baimės, tačiau tikėjau, kad žmonėms patiks mano picos.
Kas tave asmeniškai labiausiai traukia prie picos kepimo – ar tai amatas, kūryba, ar tiesiog meilė šiam maistui?
Mėgstu iššūkius, visur siekiu geriausio rezultato, o tobula neapolietiškos picos tešla tapo mano siekiamybe, nes iki tol tokios nebuvo tekę ragauti, todėl sukūriau tokią pats.
Kaip atrodo tavo kasdienybė, kai darbas reikalauja būti prie ugnies valandų valandas ir spėti su nuolatiniu klientų srautu?
Pradžioj buvo tikrai nelengva, beveik visada dirbau vienas, ilgomis darbo valandomis, kai galėdavo, į pagalbą ateidavo žmona, padėdavo priimti klientus, kurių vis daugėjo.
Ilgainiui supratau, kad užsakymų kiekis yra gerokai didesnis nei vienas galiu priimti, dažnai eilė būdavo po 1-2 valandas, nuolatiniai klientai jau darbo dienos pradžioje skambindavo užsirezervuoti picas vakarui. Tai teko priimti plėtros sprendimą ir vagonėlį iškeičiau į nedidelę piceriją. Dabar dirbu su komanda, picas kepa ir klientus priima tokie pat nuoširdūs ir dėl picų galvas pametę žmonės. Dabar jau prie krosnies stoviu rečiau, tačiau dirbu su klientais, mane vis dar galima sutikti darbo vietoje.
Ką pastebi, kas žmonėms labiausiai patinka „Pizzarella”? Kodėl jie sugrįžta vėl ir vėl?
Visada visus pasitikdavome su šypsena, klientai mums tarsi draugai, ateidavo ir pasikalbėti, ir pasijuokti kartu, taip ir kūrėm ryšį. Manau, žmonės nesunkiai atpažįsta nuoširdumą, meilę maistui, taip ir mūsų picas pamilo, nes pas mus gera ateiti.
Ar yra buvęs momentas, kai suabejojai savo pasirinktu keliu, ar norėjai viską mesti?
Esu labai laimingas galėdamas užsiimti tuo, kam iš tikrųjų jaučiu įkvėpimą ir norą tobulėti, tačiau yra buvę visokių dienų. Labiausiai abejojau savim niūriomis žiemos dienomis, kai klientų ateidavo vos vienas kitas, tada labai sunku neprarasti optimizmo. Tačiau tai, kokia „Pizzarella” yra dabar – įrodymas, kad viskas ne veltui.
Kadangi Chilluva yra apie chillinimą – kaip tu pats atsipalaiduoji?
Kartais užsisuku darbuose, bet vienas iš būdų atsipalaiduoti yra įvairiausi mini projektai namuose, nes juose jų netrūksta. Laisvą laiką praleidžiu su šeima, turiu du vaikus, kurie džiaugiasi mano dėmesiu.
Kokie „Pizzarella” ateities planai – ką norėtum sukurti ar išplėsti toliau?
Ateities planų turiu daug, tačiau kol kas jų neatskleisiu, tikiuosi, kad su laiku visiems jiems išsipildžius galėsiu pasidžiaugti.