Kai sūnui buvo vos keli mėnesiai, Ugnė Upė Lučiūna vieną vakarą sėdo su juodu tušu ir baltu popieriaus lapu – ir pradėjo piešti tai, ką jautė. Taip gimė komiksas, kuris netikėtai tapo tiltu tarp jos ir šimtų nepažįstamų mamų, patyrusių tą patį nuovargį, tą patį savęs praradimą, tą pačią meilę.
Ugnė Upė – menininkė, buvusi laumių tyrėja, „Drink & Draw” vakarų organizatorė ir knygyno „Juodas šuo” bendrasavininkė – šiandien savo kūryboje jungia dvi tapatybes: mamos ir kūrėjos. Kūrėja pasakoja apie tai, kaip laumių mitologija atsispindi motinystėje, kodėl atvirumas apie sunkius mėnesius suteikė jai bendruomenę, ir kodėl atsipalaidavimo šiuo metu tenka ieškoti trumpuose, bet vertinguose momentuose.
Papasakok apie save – kas esi, kuo užsiimi.
Esu Ugnė Upė, kūrėja, šiuo metu gyvenanti Vilniuje, o širdimi – kaime. Dažnai prisistatau DEGA.UPĖ slapyvardžiu. Šiuo metu vedu įvairiausias kūrybines dirbtuves visoje Lietuvoje, su vyru sostinėje turime skaitytų knygų knygyną Juodas šuo, dainykloje Estrada organizuoju laisvo piešimo vakarus Drink&Draw, dalyvauju parodose, performansuose, ilgai buvau XXIa. Laumių gyvenimo tyrėja ir dokumentuotoja, o šiuo metu aktyviai fiksuoju saldžias ir karčias motinystės patirtis komikse.
Turiu mažą darželį miesto centre, kuriame su vyru auginame pomidorus, žemuoges ir kitas gėrybes, jas skaniai ragauja mūsų sūnus. Šiuo metu šis gamtos lopinėlis ir šeima – mano visas pasaulis.
Kada pirmą kartą supratai, kad esi menininkė, ir kaip prasidėjo tavo kelias į kūrybą?
Turbūt anksčiausiai tai pastebėjo tėvai, nes namie išpiešdavau ne tik mamos knygas, bet ir tarpdurius, mikrobangų krosnelę (iki šiol prisimenu, kaip per ašaras teko valyti), nenulakuotas lentynas ir net namo sieną. Buvau labai energingas vaikas, tad tėvai, iš dalies kad mažiau mano energijos kristų jiems, iš dallies norėdami nukreipti mane suvokti, kas man patinka, vedė į daug būrelių (sportas, teatras, keramika, vėliau meno mokykla, šokiai), į viską įnikdavau, tačiau teatras ir dailė turėjo specialią vietą mano širdy.
Visų tėvų siaubui, būdama 14-os metų išsikrausčiau į Vilnių, mokytis M. K. Čiurlionio menu mokykloje, tad savarankiškas ir kūrybinis kelias prasidėjo tenais. Esu planuojantis žmogus, bet kartu veikiantis ir labai instinktyviai – nusprendžiau studijuoti Vilniaus Dailės Akademijoje ir ten pabaigiau grafikos (iliustracijos) bakalaurą ir skulptūros magistrą.
Tas suvokimas, kad esu menininkė, taip ir neaatsirado, menas man labiau – mano emocijų ir ambicijų išpildymo įrankis.
Anksčiau tyrinėjai laumių temą, o dabar sakai, kad mamos irgi yra laumės. Kaip ta mintis gimė ir ką ji tau reiškia?
Laumės, manau, liks neatskiriama dalis nuo manęs dar ilgai, ypač jog vis aplanko mane viena ar kita forma: ar tai pasaka, mistiškumo jausmas, ar naujas vaizdinys galvoje. XXIa. laumės ir mitinis pasaulis buvo mano bakalauro iliustracijų serija, tačiau galiu teigti, jog puikiai nusako ir mano asmenybę.
Laumės irgi yra mamos, man reiškia paslaptingumą ir sunkią dalią. Laumės lietuvių mitologijoje yra vos ne vienintelės būtybės nepaliestos krikščionybės, antropomorfiškos būtybės: jų išvaizda dažnai daug kur vaizduojama kaip gražių merginų, deivių, lakstančių miškuose, kitur brėžiamos moters darbininkės vaizdinys, audėjos, verpėjos, moralės tikrintojos, o kartu jos yra baudžiamos, vaizduojamos blogadarančiomis ir pavojingomis. Visa tai man gan panašu į moterų gyvenimą: laisvos ir nepriklausomos, bet kartu vis bandomos būti suvaržytos.
Mamos man – irgi tam tikros mitinės būtybės, tiek savo atsidavimu tiek ištverme, magiško jausmo kūrimu vaikams.
Tavo komiksai apie motinystę, santykius, savęs praradimą ir atradimą – labai atviri ir asmeniški. Kaip nusprendei tokias temas dėlioti į paveikslėlius ir dalintis viešai?
Kažkaip įamžinti naujas patirtis norėjau dar nėštumo metu, tačiau niekaip neradau tinkamos technikos, kuri būtų artima man ir neatimtų daug energijos. Kadangi ilgus tekstus rašyti tikrai ne man, o gimus vaikui, žinojau, jog daug laiko tapyti nebus – viskas įvyko gan natūraliai, kai sūnui buvo vos keli mėnesiai vieną vakarą sėdau ir su juodu tušu ant balto popieriaus pradėjau kurti mažo formato trumpas istorijas, išliejau kas kaupėsi nuo pastojimo, ko nenorėjau pamiršti, ką turėjau užfiksuoti bent sau. Šalia to gimė trumpi tekstai.
Komiksas labai atviras, kiek juokingas, bet tokia yra ir mano kūryba, galiu kurti tik tai, ką tuo metu jaučiu, mano emocijos savaime nugula drobėse, iliustracijose, medijose su kuriomis tuo metu dirbu.
Ar sieki emociškai pasiekti žmones savo piešiniais? Kaip supranti, kad iš tiesų juos pasiekei?
Pirmiausia tai buvo kažkoks savo emocijų įsivardijimas sau, kadangi esu gan kraštutinis žmogus, praėjus sunkiam laikui dažnai save apgaudinėju, jog nebuvo taip sunku, tad norėjau nepamiršti savo jausmų, išgyvenimų. Pasidalinti sugalvojau savo kūrybos instagrame, žiemą, užsidarius su vaiku, netikėtai tai įnešė daug artumo ir supratingumo su kitomis mamomis, nepažįstamais žmonėmis, gavau daug palaikymo ir padėkos žinučių. Buvo netikėta ir malonu, jog tokiuose jausmuose esu ne viena, taip jaučiasi labai daug moterų. Manau tai daug didesnė problema (pogimdyvinė depresija, psichozė, savęs praradimas ir nuovargis) nei mažėjantis gimstamumas. Tai reikėtų spręsti daug rimčiau, gal tokiu atveju pasikeistų ir požiūris susilaukti vaikų.
Vis dar susistabdo mane mamos gatvėj, baseine, ar parašo privačiai, jog skaito komiksą, kad jis padėjo išbūti sunkesnius mėnesius ir naktis, įnešė vilties. Kiekviena žinutė, šiltesnis žodis sukuria bendruomenės jausmą su visiškai nepažįstamomis moterimis!
Kurie projektai tau buvo prasmingiausi ir kodėl?
Šiuo metu komiksas man vienas svarbiausių ir prasmingiausių projektų. Iš jo negaunu jokios finansinės naudos, tačiau moralinis ir psichologinis atsakas žymiai saldesnis už visus pinigus. Mano visi sugalvoti projektai – exlibrio kūrimo dirbtuvės, laisvo piešimo vakarai Drink&Draw, Laumių serija – visi asmeniškai artimi ir turi daug reikšmės sau. Vieni mane subūrė su kitais bendraminčiais, žmonėm, su kuriais galiu pasakyti, jog sukūriau bendruomenę, kiti – įnešė į mano gyvenimą daug nuotykių, magijos ir kitokio mąstymo.
Kaip pavyksta išlaikyti savyje ir mamą, ir kūrėją – ar tau tos dvi tapatybės susipina, ar reikia sąmoningai balansuoti?
Manau vis dar ieškau savęs kaip kūrėjos ir bandau susipažinti su savimi kaip mama. Sunku sąmoningai balansuoti tame, kas užima neribotą laiko kiekį. Mamos darbo valandų nustatytų nėra, tad dažnai, kaip kūrėjai, netikėti vaiko priežiūros reikalavimai ir greito reagavimo ypatumai,tikrai išmuša iš vėžių. Tikiu, jog kūrėjai labiau yra egocentrikai, tad atsiradus sūnui, kūryba, kaip pašaukimas, ne kartą kentėjo, o kartu ir aš, nes taip kurti, kaip buvau įpratusi: visiškai atsidavusi, neribojamai nei laiko nei paros meto – nebegalėjau. Galiu drąsiai teigti, jog motinystė įnešė daug disciplinos, griežtų laiko planavimo įgūdžių. O didžiausias mano, kaip kūrėjos palaikytojas yra vyras Tomas. Jis labia jautriai reaguoja į mano kūrybines ambicijas, dažniau būna su vaiku, jog galėčiau pabaigti projektus, kuriems artėja deadline, ar ramiai patapyti kieme, nuraminti mintis. Turbūt ir komikso tiek daug nebūtų, jei ne jis.
Tapatybės su tokiu intensyviu gyvenimo būdu susipina ir neretai tenka narplioti, kad nors kiek aiškiau būtų, kur labiau dabar aš mama, o kur menininkė.
Kadangi Chilluva yra apie chillinimą – kaip tu pati atsipalaiduoji, ypač turint mažą vaiką ir intensyvų kūrybinį gyvenimą?
Atsipalaidavimui laiko turiu itin mažai. Labiausiai apie laisvalaikį, ir kaip jo gauti daugiau kalbuosi psichoterapijoje, tai tikrai padeda. Atsakius, jog kūryba yra mano atsipalaidavimas, ne kartą esu sulaukusi komentarų, jog turiu išmokti atsipalaiduoti nedirbant, tačiau kai visos tavo mintys sukasi apie vaiką – tai nelengva užduotis. Tačiau iššūkius aš mėgstu, tad stengiuosi ir miegoti pokaituko (man tai yra tikrai labai sunku!), susitikti su draugais, išeiti į filmą. Žinoma, kartais atsipalaidavimu tampa ilgai galvoje brandinto ir apmąstyto komikso įgyvendinimu, paleidi ant popieriaus ir ramiau pasidaro.
Dar skaičiuoju dienas, kad atvažiuos aplankyti mano mama, kai ji atvyksta – atsipalaidavimas įvyksta pasimatymais su vyru, lėtais pasivaikščiojimais seniai eitais takais, koncertais ir laiku sau.
Kokie tavo ateities planai ir tikslai, kuriuos keli sau kurdama?
Bijau užsibrėžti didelius planus, ne dėl to, kad gali nepasisekti, o dėl to, jog tikrai esu norintis žmogus ir noriu daug (Svajojimas yra vienas maloniausių man užsiėmimų, toks nevaržomas vaizduotės lavinimas) tai niekad nežinosi, kada tie planai ir tikslai pasikeis. Dabar stengiuosi judėti lėtai ir apgalvoti, pajusti ir užfiksuoti įvykius, kas vyksta, tad mano toks ir tikslas – žingsneliais išgyventi.
Su sūnumi, sakyčiau, net nauja kūrybos forma atsivėrė: pasistatau paveikslą prieš akis, ir būdama su vaiku, vis stebiu paveikslą, mąstau, ką jame dar pakeisti, ko trūksta. Atėjus laisvai kūrybinei valandėlei, tiksliai žinau kur ir kokie bus mano potėpiai.
Aišku, kurti nėra lengva, daug kur reikia ramaus atokvėpio, norisi neskubant brėžti linijas ir rašyti tekstus, o skaičiuoju minutes, kada nubus vaikas, kada turėsiu vėl nutraukti kūrybinį procesą.