Mada, keramika, parfumerija, juvelyrika, floristika, scenografija – Lukas Svirplys atsisako save skirstyti į kūrybines plotmes. Jam visos šios formos yra tik priemonės perteikti tą patį – savo pasaulį, jausmą, žinią.
Šiais metais jis grįžo į menų terapijos magistro studijas, o spalio 14 dieną Lukiškių kalėjime 2.0 pristatys „PATYS kaLTi.teismas” – dekonstruotą mados miuziklą, kuriame paties organizuojamas teismo posėdis klaus: kas iš tikrųjų yra kaltieji, o kas – kaltinamieji?
Šįkart – apie laisvę kaip pagrindinę vertybę, drąsą rodyti save pasauliui, ir tai, kodėl autentiškumas Lukui svarbesnis už pataikavimą aplinkai.
Papasakok apie save – kas esi ir kaip apibūdintum viską, ką darai? Mada, keramika, parfumerija, juvelyrika, floristika, scenografija – kaip visa tai telpa į vieną žmogų?
Esu menininkas, svajotojas, mėgstantis analizuoti, maištauti, smalsauti, kūrėjas arba analitikas, maištautojas, smalsuolis, kūrėjas. Nemėgstu skirstyti save į struktūrą, kūrybines plotmes. Manau, kad jei valdai kompoziciją, išmanai savo idėją\konceptą – gėlės, sidabras, medžiagos ar kvapas yra tik priemonės perteikti savo pasaulį, užmojų, nešti jusmą ar žinią. Šiais metais grįžau tęsti menų terapijos magistro studijų, psichologija, meno poveikis man vis smalsavimą keliantys klausimai.
Kas tave labiausiai apibrėžia kaip žmogų – ne kaip menininką, o tiesiog kaip save?
Laisvė. Sunki sąvoka, ypač ne tik turint sudėtingą pasaulio geopolitinę situaciją, bet ir didėjant informacijos kiekiui bei tobulėjant technologijomis. Laisvė – man yra galimybė rinktis: kur gyventi, ką kurti, valgyti, mylėti, skaityti. Nepamesčiau ir autentiškumo – stengiuosi, kad norai būtų mano, iš vidaus, o ne visuomenės spaudimo. Nėra lengva, bet į viską bandau žiūrėti su smalsumu ir klausimais.
Ar turi ritualą, kai pradedi naują projektą?
Pamiršau paminėti, kad esu ir hedonistas – prieš naują projektą reikia puikaus poilsio, linksmo laiko, skanaus maisto, šokių iki ryto bei įkvepiančios kompanijos paskęsti gyvenimo klausimuose arba pamiršti laiką ir pasitikti rytą. Nutrūkti ir sustoti mėgstu. Kartais tai gali būti grįžimas į tėviškę, vienkiemį, į kitą šalį.
Kas nutinka, kai kūrinys „nepavyksta” taip, kaip įsivaizdavai?
Bandau, kad pavyktų, ieškau priežasčių, kodėl nepavyko. Kartais klaidos, naujas požiūris dar labiau pagerina kūrinį. Leidžiu būti ir spontanišku bei atviru. Stabdau save ir prašau atsitraukti, jei kliūtis dusina ir veiksmas vyksta per frustaciją.
Su kuo dažniausiai bendradarbiauji ir kaip atrandi tuos žmones?
Ieškau panašumų ir įkvėpimų. Bendradarbiavimas – galimybė būti arčiau kitos sielos, pažinti, įsikvėpti, pastiprinti vienas kitą. Dažniausiai tokie žmonės ateina per naujas patirtis, vietas, keliones – tai išėjimas iš savo saugaus socialinio burbulo. Arba kelių savaičių ruošta žinutė.
Ar menas tau yra būdas apdoroti tai, ką jauti – nesvarbu, ar tai sunkumai, ar džiaugsmas?
Tikrai, pirmiausia, tai pokalbis su pačiu savimi, atsakymų paieška, jausmų transformacija. Sunkumus ir džiaugsmus noriu priimti vienodai. Juk jausmai – žinutės mums, reikia skaityti. Menas nebūtinai turi džiuginti, svarbu atsiminti tai.
Kas tau padėjo rasti drąsą kurti ir rodyti save pasauliui? Ir ką pasakytum jaunam žmogui, kuris bijo padaryti tą patį – atsiverti ir reikšti save tokį, koks yra?
Tai procesas, kaskart pats turiu iš naujo patikėti savimi ir atrasti drąsą. Būdamas vos pilnametis tikrai turėjau daugiau drąsos visur – naujų pokalbių, kūrybos, projektų. Gyvenimo patirtys aplaužė sparnus. Vis sau primenu, kad neturiu ir nenoriu susiniveliuoti su aplinka. Misija – išlikti laisvu ir autentišku kūrėju, stebinančiu save ir nepataikaujančiu kitiems. Čia – didi misija. Jaunam žmogui? Kiekvienam palinkčiau rinktis autentiškumą, tiek sumažėja pykčio ir padaugėja energijos. Gyvenimas per trumpas, kad meluotum sau ir kitiems. Daryti – paprasčiausias patarimas.
Matėme, kad apie „Patys kalti” jau daug rašė žiniasklaida – bet norėtume išgirsti tavo paties žodžiais: kas tai per projektas, ir kodėl jis tau toks svarbus?
Šis projektas – ypatingai svarbus man, tai vidinė ir išorinė pergalė, kviečianti nepasiduoti. Šią istoriją įdėčiau į tą patirtį, kur kalbėjau apie sparnų karpymą – kai aplinka sako, kad tau galima būti grasinama, siūloma susidoroti, skrenda keiksmažodžių kulkos vien už tai, kad tu esi ryškus ir eini susikabinęs su savo vaikinu, atrodo, jog kyla tokia didžiulė beprasmybė. Atsiranda kaltės jausmas visai be logiškų priežasčių. Aukų kaltinimas nuo skriaudėjo permeta atsakomybę tarsi tu pats esi kaltas, jog esi nukentėjęs. Spalio 14-ąją dieną, Lukiškių kalėjime 2.0 tai virsta dekonstruotu mados miuziklu, mano organizuojamu teismo posėdžiu, klausiančių kas iš tikrųjų yra tie kaltieji bei kaltinamieji?
Kaip norėtum, kad žmonės patirtų tavo darbus?
Norėčiau po kiek laiko pats jų nesigėdyti. O kitiems nenoriu įsakyti, kaip juos reikia matyti. Juk tai tik atspindys žiūrovo.
Kuo dabar gyveni – kas užima daugiausia tavo minčių ir laiko? Kas tave šiuo metu labiausiai džiugina, o kas kelia nerimą?
Kolekcijos kūrimas, dekonstruoto mados miuziklo organizavimas, menų terapijos magistro studijos bei pirmieji kostiumų kūrimo darbai prie šokio teatro spektaklio. Esu labai laimingas, bet kartu jaučiu didelę atsakomybę ir nuovargį. Bet pildosi svajonės – už jų išsipildymą esame atsakingi patys. Tiesa, ne visada lengva kurti dėl geopolitinės situacijos, kartais, atrodo, kad pametų prasmę ir skambant pranešimų signalams visas gyvenimas daug supaprastėja. Turiu nepamiršti ir fizinės bei psichologinės sveikatos, šis pavasaris buvo įdomus – vasaros ligoninėje gydžiausi nuo nervinės anoreksijos. Mityba – suplanuotas darbas.
Chilluva rašo apie chillinimą įvairiomis formomis – koks tavo asmeninis atsipalaidavimo būdas?
Važinėjimas naktį automobiliu, grojant muzikai, karšta vonia, SPA, vasaros ežeras, kelionės, šokiai, puiki kompanija, miegas, svajoti, naktinis pasivaikščiojimas, animacinis filmas… man sekasi su atsipalaidavimu, nėra sunku sugalvoti, duokit tik daugiau pabėgti.
Jei galėtum sukurti bet ką, be jokių apribojimų – ką sukurtum?
Jau buvau pradėjęs atsakinėti apie visų ligų gydymo aparatus, apsaugines sistemas nuo dronų, raketų, karo, švaresnį orą ir vandenį, klimato kaitos mažinimą bei Žemės išvalymą nuo visų teršalų… visuomenę be smurto, rasizmo, homofobijos, transfobijos ir t.t. Gal ir utopiškai skamba, norisi palaikyti saugumą, laimingumą, sveikatą, laisvę, atsipalaidavimą, taiką…
Kokie tavo ateities planai – ką norėtum sukurti ar pasakyti toliau?
Norėčiau, jog kūryba labiau plėstųsi ir patirtys apimtų ir teatrą, įsintegruotų meno terapijos žinios. Svajoju apie tarptautinius projektus, myliu Lietuvą, bet užsienis – įkvėpimo šaltinis. Mano kūno kalba ir apranga pasikeičia, atsirakina daugiau asmenybės dalių, labiau susipažįstu su savimi.