Po penkerių metų kurdama savo verslą, Gintarė Petrauskaitė vieną dieną suprato — laikas viską pakeisti. Ji uždarė tai, ką kūrė, ir grįžo ten, kur visada jautėsi geriausiai — į mišką.
Šiandien ji veda miško maudynes ir koučingo sesijas, kviesdama žmones pamatyti mišką „penkiamečio akimis”. Gintarė pasakoja, kodėl ji netiki balansu, o tik ritualais, kodėl 99 iš 100 žmonių po miško sesijos išeina ramesni, ir kodėl kiekviena diena joje prasideda nuo miško — kaip kitiems nuo kavos.
Ar miško terapija tavo pagrindinė veikla? Kaip tu prie to atėjai?
Ir taip, ir ne. Miške būnu daug, bet be miško darau ir kitas veiklas. Kol kas kuriu ir testuoju koks tas formatas labiausiai patinka klientams, kuria didžiausią vertę ir generuoja laimę. Paminėjai miško terapiją, tai noriu patikslinti, nors Lenkijoje baigiau miško terapijos studijas, bet dirbu su klientais, tad tiksliau būtų sakyti, miško maudynės, miško pajauta, relaksas. Aš labiau vedu žmones į miško pajautą – ryšį su mišku, parodyti žmonėms kaip pamatyti mišką penkiamečio akimis. Toks mano noras – pakviesti žmones iš ofiso, išeiti į mišką pasižiūrėti, kas ten vyksta, kaip su mumis susiję, kokį mes turime ryšį su gamta ir kaip tai daro mus laimingus.
Šalia dar vedu ir koučingo sesijas ir ypatingai patinka jos miške. Čia atsipalaiduojam, nurimstam, tad lengviau išgirsti save, kas ten viduje vyksta iš tikrųjų.
Miškas pajauta apie relaksą, bimbinėjimą ir buvimą be tikslo, čia ir dabar, o koučingas miške – apie smegenų treniruotes, įsitikinimų nulaužinėjimą, veiksmą, pokytį, ir galimybę savo rankom, galva ir širdim kurti laimę kiekvieną dieną.
Ilgą laiką miškas ir koučingas buvo faina veikla, kurioje man buvo gera pabūti, bet ne kaip darbas – pagrindinis mano darbas buvo kitas verslas www.dusios.lt, kuriame kūriau komunikacinius žaidimus ir priemones poroms. Bendradarbiavau su psichologais, santykių specialistais – tai buvo apie ryšio stiprinimą tarp partnerių.
Kaip prie miško atėjau kaip prie veiklos?
Kai Naujus pasitikau ligoninės priimamąjame pradėjau svartysti, kad atėjo laikas pokyčiams. Po 5 metų verslo kūrimo supratau, kad atėjo laikas kurti, gyventi kitaip. Kadangi kovas visad buvo ramesnis mėnuo versle, pagalvojau pasitestuosiu naują veiklą. Pradėjau dalintis turiniu iš miškų, ką ten veikiu, ką įdomaus randu, kaip jaučiuosi ir žmonėms buvo įdomu – greitai pradėjo augti auditorija, žmonės rašė, norėjo į sesijas, užsipildė visos vietos į organizuojamus renginius. Ir gegužės 7 dieną priėmiau sprendimą – uždariau verslą. Nuo gegužės esu naujoje veikloje, dar gryninu, apie ką klientas, kokią vertę galiu sukurti, kokiu formatu.
Kodėl būtent gamta, būtent miškas?
Antroje klasėje tėvai atvežė į mišką ir pasakė: „Dabar mes čia gyvensim.” Taip prasidėjo ši kelionė – užaugau prie miško, kiekvieną dieną ten eidavau. Mama irgi eksterjero dizainerė, tai nuo ryto iki vakaro visada apie augalus pasakodavo, rodydavo.
Buvo etapas, kai labai trumpai dirbau reklamos agentūroje. Man ten buvo taip sunku, kad miškas tapdavo ta vieta, kuri padėdavo pergyventi dieną – per pietų pertrauką, vietoj pietų, eidavau į mišką. Stebėdavau, kaip viskas sprogsta pavasarį, ir grįžusi galėdavau dar atlaikyti tą dieną darbe.
Nuo vaikystės daug važiuodavome su draugais į mišką turistauti. Rekordas buvo iš 18 savaitgalių 17 miške. Nesvarbu žiema ar vasara mes miške ir prie -17 miegojome be laužo, be palapinių.
Kaip atsirado miško terapija tavo veikloje?
Aš pati būdavau daug miške, natūraliai pasakodavau apie tai, ir žmonės pradėjo sakyti: „O, miškų fėja.” Kai prasidėjo koučingas, klientams pradėjau duoti su gamta susijusius kvietimus ir mačiau, kad tai veikia, bet neturėjau paaiškinimo, kodėl atsakymai ateina greičiau miške. Tada pradėjau domėtis ir atradau, kad yra miško terapija, ir įstojau į studijas.
Kur studijavai miško terapiją?
Lenkijoje, Belovežo girioje – tiesiai pačioje girioje. Smagiausia dalis buvo ta, kad mokėmės ne iš vadovėlių, o tiesiai miške. Pavyzdžiui, ornitologas-psichiatras, veda paukščių stebėjimo terapiją, pasakoja teoriją gamtoje, tada einame į pačią gamtą ir jis demonstruoja, kaip tai vyksta. Dėstė psichiatrai, psichologai, gamtininkai, žolininkai – žmonės su įvairiomis specialybėmis.
Kokie žmonės pas tave ateina, ir kodėl?
NUOSTABŪS! įdomūs ir skirtingi.
Į koučingą ateina dažniausiai su konkrečia situacija – bijo kažką pradėti, nori, pokyčių, bet nežino nuo ko pradėti, nori ramybės galvoje. Yra toks vadinamas keturi S: santykiai, sveikata, savirealizacija, stabilumas (finansai). Jeigu viena sritis keičiasi, tobulėja, visos kitos atitinkamai irgi – gerėja sveikata, auga finansai, gali daugiau skirti savirealizacijai, o tai veikia santykius. Nepriklausomai kuris keičiaisi, keisis visi. Užsisuka toks tarsi ratas.
O į miškus ateina dažniausiai dėl 3 priežasčiųi: vieni bijo miško ir nori susidraugauti, bijo eiti vieni – dažnai patys parašo: „Aš labai bijau eiti į mišką, ar gali mane palydėti?” Iš tikrųjų daug žmonių bijo miško – gyvūnų, kitų žmonių, pasiklysti, erkių, tiesiog būti miške. Kiti nori pamatyti, ką aš ten matau miške, kodėl jie nemato, ar išmokti būti miške, kad parodytų savo vaikams, kaip megzti ryšį su gamta. Treti tiesiog sako: „Noriu pailsėti, ramybės, įsižeminti.”
Tu sakei turinti ACC sertifikatą koučingui – kas tai?
Baigiau mokyklą pas Povilą Petrauską, tada išlaikiau tarptautinius egzaminus pagal ICF (International Coaching Federation) – federacija žinoma visame pasaulyje. Ten yra trys pakopos, aš išlaikiau pirmąją – ACC. Su tuo sertifikatu gali visame pasaulyje vesti koučingo sesijas.
Kaip tu pati matai žmones, kurie pas tave ateina koučingui?
Ateina iš tikrųjų labai nuostabūs žmonės. Tikiu, kad pritraukiame tam tikrus žmones – kartais ir tuos, kurie primena, ką dar patiems reikia susitikrinti, kurais gyvenimo sritis. Mes kaip veidrodžiai atspindim vienas kitą.
Bet labiausiai supratau per šiuos metus, kadangi pati dirbu su asmeniniais koučeriais, einu į sesijas – tai tikėjimas. Patikėti tuo žmogumi, pamatyti perspektyvą, nes mes visi galime. Tik pasakome, kad negalime, neįmanoma. Ir tada dirbam su tuo, kaip padaryti, kad būtų įmanoma? Tada nebelieka „neįmanoma”, lieka tik „kaip”. Ir tas shift’as atveria tiek kanalų, galimybių, ramybės, laisvės. Mano siekis – padėti žmogui pasiekti ramybę galvoje.
Ar klientams pavyksta pasiekti norimų pokyčių per tavo sesijas?
Jei tikiesi per vieną sesiją, kad „išgydysiu” tau gyvenimą, tai ne pas mane reikia eiti. Tai kaip raumenį treniruoti – priklauso, kiek dažnai eisi į salę ir bandysi pakelti, o ne tik žiūrėsi į štangą ir galvosi, kaip ji keliasi. Aš neišsprendžiu klientų problemų – esu jų atspindys, mąstymo partneris, padedu jam pamatyti, kas jau yra jo viduje. Tikiu, kad mes visi turim savo atsakymus.
O po miško sesijų – 99 iš 100 žmonių sako tą patį, kad išeina ramesni. Gal problema visa neišsisprendžia, bet minčių srautas sumažėja, nes miške mūsų smegenys pradeda kitaip veikti – mažiau triukšmo, susibalansuoja kraujospūdis, atsipalaiduojam. Nurimsta protas, pasijunti kažko didesnio dalimi, baigiasi tas nuolatinis mąstymas apie save, ir jauti dėkingumą – tokią lengvą euforiją. Ir supranti, koks gyvenimas nuostabus. Pajauti visu kūnu.
Ar jauti, kad jau esi ten, kur norėjai būti, ar dar kažkas kirba?
Noriu plėstis, plėstis, plėstis! Augime, atradimuose, prasiplėtime, niekad nebus pabaigos. Bet jaučiuos nulaužus jau ne vieną įsitikinimą, ne vieną kodą ir aš tiesiog esu laiminga, kur esu šiandien. Tikrai gyvenu geriausią savo gyvenimo etapą ir tikiu, kad gyvenimas eina tik geryn. Esu pasiruošus dar daug nuveikti.
Kaip į ateitį žiūri – turi svajonių, siekių?
Prieš kurį laiką dariau vizualizaciją ir mačiau save ant kalno su plačiai išplėstomis rankomis. Neturiu įžodintų, griežtų tikslų. Tiesiog prasiplėsti, pakviesti žmones į miškus, didinti Lietuvoje laimingų žmonių populiaciją. Kad suptų laimingi žmonės.
Ar sunku dirbti su žmonėmis tokioje srityje?
Keliauti po žmogaus vidinį pasaulį man įdomu ir smalsu, bet tam tikrai reikia nuolat pasikrauti energijos ir dirbti su savais velniais, kad galėčiau duoti. Kol kas gal sunkiausia techniniai dalykai ir lankstumo lavinimas. Bet darbas pačioje sesijoje man įdomus – tokia gylybė, toks plotis, keliauji per žmogų kaip po pasaulį.
Ar būna, kad tau pačiai net miškas nepadeda?
Nebent jei pamirštu nueiti į mišką. Aš nesu nušvitusi. Ramybės, atsipalaidavimo, laimės, dėkingumo raumenį vis dar treniruoju ir auginu. Lavinu pastabumą, – pavyzdžiui, važiuoju mašina ir kai gaunu papypinimą ar užkišus kitam vairuotojui jį pradedu vadint nebe zuikiu, o gaidžiu suprantu: „Gintare, laikas į mišką.”
Būna momentų, kai išsibalansuoju – kai nepakankamai gerai pavalgau, pamiegu, nenueinu į baseiną ar mišką. O jeigu labai jau blogai – einu į vonią su dantų šepetuku šveisti plytelių tarpų. Senas, geras būdas! Jeigu jau nieks nepadeda, tai šitas visada padeda. Bet jau nepamenu, kada tai buvo.
Kokios dar veiklos tau padeda pasikrauti energiją?
Baseinas ir šiaip vanduo per vandenį nusiplaunu ko nebereikia, kas netarnauja ir pasikraunu. Sportas – nesvarbu, tinklinis, krepšinis, dviračiai. Patinka dirbti prie namų – draugams padedu su statybom, renovacija. Kviesti draugus į svečius, gaminti vakarienes. Bent kartą per savaitę turi būti suplanuota vakarienė su draugais – man tai apie ryšį.
Kaip pati apibrėžtum chillinimą ir balansą?
Netikiu balansu. Tikiu ritualais, įpročiais ir gyvenimu tiesoje su savimi. Tikiu, kad perdegimas ateina, ne tada kai daaaaug valandų dirbi, o kai eini prieš save, ne už save. Tikiu energija ir kad jos pasikrovimas, turi būti pirmas dalykas kalendoriuje. O tada jau visi kiti dalykai. Kas tai bebūtų – gal kam nors miškas, baseinas, laikas su draugais, dviračiai, sportas, maistas. Iš tos energijos ir dalykai pasidaro greičiau, įsitikinimų mažėja, tad darbas efektyvėja – didžiausi stabdžiai esame tik mes patys sau. Ir kiekvieną dieną einu į mišką. Man tai kaip kitiems kavos atsigerti. Must, must.
O jei neturi galimybės į miškus, užsuk į mano profilį, čia dalinuos atradimais ir ramybe – https://www.instagram.com/