Išprovokuoti, išjudinti ir suabejoti viskuo, kas atrodo „savaime suprantama“. Tokia nuostata kuriančiam Sauliui Leonawičiui svetimas nepriekaištingas patogumas. Didžiausią vertę jis mato pačioje kūrinio žinioje ir jos sukeliamoje žiūrovo reakcijoje.
Saulius dalinasi, kodėl menas privalo būti nepatogus, kaip nepasimesti socialinių tinklių varžybose ir kodėl geriausias būdas perkrauti galvą kartais yra tiesiog šuolis į ledinį vandenį.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą žmogui, kuris niekada jos nematė?
Jei kūrinys kažko negriauna, jis nevertas laiko, dėmesio ir resursų – su tokia nuostata kuriu jau daug metų. Kartais tai paprasta, kartais – rimtas iššūkis, tačiau būtent tai yra man pamatas: įtampos, prieštarų ir ribinių momentų paieška.
Mano, kaip kūrėjo, mąstyseną stipriai formavo studijos Vilniaus dailės akademijoje tuo laikotarpiu, kai konceptualumas, savirefleksija ir institucinė kritika dar buvo gyva, aktuali, beveik privaloma meninių strategijų dalis. Nors nuo tiesioginės institucinės kritikos ilgainiui nutolau, šis pamatas išliko. Dabartinę savo kūrybą apibūdinčiau kaip tarpdisciplininę – tiek medijų, tiek pačių konceptų prasme. Man svarbu jungti iš pažiūros skirtingas idėjas, taip atveriant naujas žinutes, kurios keltų klausimus ir abejones dėl „savaime suprantamų“ nuostatų.
Mano įrankių dėžėje nuo seno yra performansas, apropriacija, intervencija, tačiau pastaraisiais metais joje atsiranda vis objektas, instaliacija, o pastarąjį pusmetį netikėtai sau pačiam pamilau minkyti molį.
Kalbant apie temas, pastaruoju metu dėmesio centre yra karas Ukrainoje ir paieškos, kaip mano meniniai tyrimai gali atliepti šį kritinį laikotarpį. Kryptis ir sprendimas, su kuriuo šiuo metu dirbu, tai „dvigubos paskirties“ artefaktų, dizaino objektų modeliavimas.
Jeigu reikėtų save apibūdinti vos keliais žodžiais, kokie jie būtų?
Konfliktiškas, bet jautrus troublemaker’is.
Ar buvo konkretus žmogus ar įvykis, kuris nukreipė jus būtent šiuo keliu?
Tikriausiai tai buvo pats studijų laikotarpis. Po 2000-ųjų Dailės akademijoje dar sklandė labai gyva bekompromisio konceptualumo ir kritiško santykio dvasia. Užteko keleto metų ir intensyvios pažinties su to meto Lietuvos bei Europoje pristatomu šiuolaikiniu menu, kad susiformuotų mano nuostatos. Prie to stipriai prisidėjo ir mano tuometiniai mokytojai – a. a. Audrius Mickevičius bei Artūras Raila.
Vėliau radikaliai skirtingą, bet gal net dar stipresnę įtaką padarė pažintis su Amazonės, Andų tradicinėmis gydymo praktikomis ir nuoširdus pasinėrimas į psichodelinę kultūrą. Iš esmės tai buvo tas pats kritinis santykis, tačiau kitame lygmenyje, kvestionuojantis ne tik meno ar visuomenės institucijas, bet ir pačią jas kuriančią sąmonę.
Ar turite tam tikrą ritualą ar įprotį, kai imatės naujo projekto?
Taip, turiu keletą fizinių ir mentalinių ritualų. Prieš pradedant darbą, man būtina paruošti erdvę: smilkau kadagį, pelyną, dainuoju. Tai padeda kaskart nusistatyti „atskaitos taškus“. Taip pat stengiuosi nevilkėti tų pačių drabužių kuriais rengiuosi kasdien. Visa tai skirta peržengti ribą iš buitinės būsenos į kūrybinę.
Pačios idėjos lygmenyje mano priėjimas taip pat turi metodiką – projektas turi būti išprovokuotas. Tai turi būti klausimas, užduotis, įvykis ar situacija, ateinanti iš išorės, į kurią aš turiu duoti savo atsakymą, į jį sureaguoti. Man reikia išorinio impulso, trinties, kad prasidėtų procesas.
Esate dirbęs įvairiose šalyse – kuri iš tų kelionių ar rezidencijų paliko giliausią pėdsaką?
Stipriausias patirtis turėjau Norvegijoje, Egipte, o šį pavasarį – Ukrainoje. Tiesa, visur tie pėdsakai buvo visiškai kitokie. Norvegijoje tai buvo girios ir vienatvė, ilgi vaikščiojimai fjordo pakrantėje. Egipte – susidūrimas su ryškiais Aleksandrijos kontrastais ir politine sistema, kuri savo kontrole bei struktūra priminė tarybinius laikus. O Ukrainoje – tiesioginė pažintis su šalimi, kurioje vyksta karas, ir tuo pačiu vietos žmonių šiltumu, geranoriškumu.
Ko, jūsų manymu, meno pasaulyje kartais per daug, ar per mažai?
Meno pasaulyje per daug socialinių medijų ir alinančio imperatyvo dalyvauti socialinių tinklų rat race. Ilgainiui tampa labai sunku matyti save savo paties akimis, nes tenka nuolatos konkuruoti ir kovoti dėl kitos dėmesio dozės. Prieš kelis metus galeristas manęs paklausė „Koks tavo Instagram’as?“ Tuomet nusistebėjau – kam man jo reikia ir nekreipiau dėmesio. Dabar profilio nuoroda jau yra privaloma eilutė pildant paraiškas. Tai pavyzdys, kiek daug naujų, „savaime suprantamų“ nuostatų tapo menininkui prievole. Visa skuba ir privaloma reprezentacija nepadeda nei kūrybos kokybei, nei vidinei pusiausvyrai.
O ko per mažai? Kritiškos savirefleksijos, nepatogių idėjų ir drąsos nepataikauti platformų reikalavimams.
Ar jums svarbu, kaip žmonės skaito ir supranta jūsų darbus?
Nenoriu būti paslaptingas. Priešingai, norisi, kad žiūrovas galėtų greitai atpažinti minties trajektoriją ir ją įvertinti. Nemanau, kad mano darbai yra sudėtingi perskaityti, ir tai yra sąmoningas pasirinkimas. Man svarbu būti nesunkiai perskaitytam, kad kūrinio vertė būtų ne paslaptingame gylyje, o pačioje žinioje ir jos sukeliamoje reakcijoje. Jei žiūrovas iškart pagavo idėją, pajuto aštrumą ar prieštarą – vadinasi, kūrinys veikia.
Su kuo dažniausiai kuriate kartu?
Labai vertinu ir tikiu bendradarbiavimu su kitais menininkais ar profesionalais. Jei tik atsiranda tokia galimybė, aplinkybės, noriai į tai leidžiuosi. Esu turėjęs keletą ypač vertingų ir įkvepiančių kolaboracijos patirčių. Nors šiuo metu studijoje dirbu vienas, aplink nuolatos yra žmonių, tekstų, ar kontekstų, kurie mažiau ar daugiau veikia kūrybinį procesą. Nemanau, kad apskritai įmanoma būti visiškai vienam savo kūryboje, visada veikia aplinka. Kūrybinis procesas man yra atviras tinklas, tačiau išlaikyti jame aiškią viziją ir būti savo proceso lyderiu yra būtina sąlyga.
Kuo šiuo metu gyvenate – kas užima daugiausiai jūsų minčių?
Šiuo metu gyvenau dviejų didelių akademinių ir tyrimo projektų pradžia. Pradedu podoktorantūros stažuotę Vilniaus universitete, jos tikslas ištirti, kaip prasidėjus karui Ukrainos paveldo institucijos ir archyvai be pasiruošimo tapo slėptuvėmis bei prieglobsčiu civiliams. Lygia greta pradedu dirbti Kauno kolegijos Menų akademijoje docento pareigose. Čia mano tyrimų laukas taip pat tiesiogiai susijęs su karo realijomis: dirbsiu su dvejopos paskirties (dual-use) medžiagomis bei jų pritaikymu meno ir dizaino objektams tiek taikos, tiek krizės sąlygomis.
Ai, ir dar į Instagramą turiu įsikelti nuotraukas iš paskutinės parodos. Vis atidėlioju 🙂
Chilluva rašo apie chillinimą įvairiomis formomis – koks jūsų būdas atsipalaiduoti, ir ar turite pomėgį, visiškai nutolusį nuo meno pasaulio?
Turiu keletą skirtingų būdų, bet jiems visiems būdingas vienas bruožas – man atsipalaidavimui reikia šoko. Atsijungti padeda arba daužantis reivas, arba temperatūrų kontrastas. Greičiausias būdas – šokti į šaltą upę. Tas šalto vandens šokas akimirksniu grąžina į kūną. Retesnis, bet labai mėgstamas būdas yra eiti į reivus ir pasileisti plaukus iki pat saulėtekio.
Nesu tikras, ar tai visiškai nutolina nuo meno pasaulio. Atvirkščiai, man tai yra giliai estetinės, stiprios, įkūnytos ir visiškai gyvos patirtys, kurios maitina tą pačią kūrybinę sąmonę.
Kokie jūsų ateities planai – ką norėtumėte sukurti ar pasakyti toliau?
Jau metai ar ilgiau planuoju paleisti naują prekės ženklą, jau užregistravau jį Patentų biure, bet vis pritrūksta laiko, dėmesio prieiti prie dizaino darbų. Šis sumanymas jungia madą ir stilių su aktyvizmo bei socialinės tapatybės žinutėmis. Projekto priešistorė – prieš kelis metus kilęs konfliktas su Panevėžio kultūros institucijomis dėl LGBTQ+ atstovavimo ir matomumo viešojoje erdvėje. Nors teisiniai procesai baigėsi, ši tema niekur nedingo, manau, kad jos nereikia ir negalima tiesiog uždaryti.
Noriu sukurti apčiuopiamas, nešiojamas kritines formas. Tad jei atsirastų susidomėjusių bendrakūrėjų ar partnerių – rašykite!
Jeigu galėtumėte sukurti visiškai bet ką, be jokių ribų – ką sukurtumėte?
Sukurčiau sistemą, strategiją, instituciją, kažką kas leistų profesionaliems menininkams ne konkuruoti tarpusavyje, o realiai bendradarbiauti. Šiuolaikiniai konkursai ir atrankos sucks. Kiekvienas atmestas pasiūlymas, ypač kai į jį įdėta daug pastangų, tikėjimo, ne tik demotyvuoja, bet siunčia klaidingą signalą, jog idėja neva yra neverta įgyvendinimo. Kaip sakė Artūras Raila: menas nėra sportas.