Pandemijos įkarštyje, kai pasaulis sustojo, vienoje Rietavo gatvelėje gimė beprotiška, bet širdies padiktuota idėja. Iš Sicilijos kilęs keturių vaikų tėvas, paaukojęs naktis ir pusę metų miegojęs ant kempingo lovelės pačioje picerijoje, Žemaitijos širdyje atvėrė autentišką itališko skonio oazę. Pažintis su „Ballarò Lithuania“ įkūrėju – apie sprendimą grįžti į Lietuvą, sicilietišką turgų mažame miestelyje, miško tylos paieškas ir picos filosofiją be jokių kompromisų.
Papasakok apie save – kaip ir kodėl atsidūrei būtent Rietave, mažame Žemaitijos miestelyje?
Aš trejus metus gyvenau ir dirbau Austrijoje, Zalcburgo viešbutyje. Mano idėja buvo ten įsikurti su visam, kad vaikai augtų Austrijoje – tai atrodė puikus tarpinis sprendimas tarp Italijos ir Lietuvos, leidžiantis vaikams išmokti vokiečių kalbos. Tačiau kai žmona atvažiavo gyventi pas mane, po kelių mėnesių suprato, kad šioje šalyje gyventi nenori. Gerbdamas jos pasirinkimą, leidau jai grįžti į Lietuvą.
Po kelių mėnesių ir aš nusprendžiau grįžti, kad vėliau išvykčiau dirbti į Šveicariją, Sankt Morico „Kulm Hotel“. Bet tada prasidėjo COVID-19 pandemija, kuri visiškai pakeitė mano gyvenimo būdą.
Būti picų kepėju tikrai nebuvo mano svajonė. Tačiau pažvelgiau į savo gyvenimą ir supratau: turiu sugalvoti kažką, kas leistų man pačiam matyti, kaip auga mano vaikai. Pradžia nebuvo lengva. Šešis mėnesius mokiausi picos kepimo paslapčių – dieną ir naktį mokiausi padedamas artimo draugo per vaizdo skambučius. Tai nebuvo mano profesija, todėl turėjau viską perprasti nuo nulio. Pusę metų netgi miegojau pačioje „Ballarò“ picerijoje ant sulankstomos kempingo lovelės, kad galėčiau naktimis stebėti tešlą ir jos natūralius brandinimo procesus.
Norėdami įsirengti patalpas ir nusipirkti įrangą, su žmona apvažiavome beveik visą Lietuvą, ieškodami naudotų stalų, šaldytuvų ir krosnies už prieinamą kainą. Tai buvo itin sunku, nes karantino metu judėti tarp savivaldybių be svarbios priežasties buvo uždrausta. Galvoje buvo daugybė klaustukų – tai buvo milžiniška rizika ir galbūt visiška beprotybė. Nežinau, ar kartočiau tai dar kartą. Bet, ačiū Dievui, atsidavimas ir nuoseklus darbas duoda vaisių. Esu laimingas, kad savo vaikams padovanojau svarbiausią pamoką – visada eiti į priekį ir niekada nepasiduoti prieš iškilusias kliūtis.
Kokie buvo tavo pirmieji įspūdžiai, atvykus gyventi į Rietavą?
Rietavas man pasirodė labai aktyvus ir darbštus miestas. Tai rodo ne tik jo turtinga istorija – čia iš tiesų verda gyvenimas, ypač jaunimui.
Šiandien, žiūrėdamas tėvo akimis, matau, kad mano vaikai Rietave jaučiasi puikiai. Darželiai ir mokyklos veikia puikiai, personalas labai paslaugus ir profesionalus, o visi reikalai ligoninėse bei savivaldybėje sutvarkomi be galo efektyviai. Gatvės čia – nepriekaištingai švarios.
Ką iš savo gimtinės tu atsivežei čia – ne tik receptus, bet ir gyvenimo būdą, įpročius?
Mano principas picerijoje – siūlyti tik sveiką, tikrą maistą ir tik autentiškus itališkus bei sicilietiškus patiekalus. Pas mus nerasite mėsainių, gruzdintų bulvyčių ar kebabų – nieko, kas nebūtų susiję su Italijos ar Sicilijos virtuve.
Taip pat iš savo šalies atsivežiau itališką bendravimo ir svetingumo kultūrą. Žinoma, gyvenimas mažame mieste turi savo specifiką, bet aš visada stengiuosi kurti šiltą ryšį su kiekvienu atėjusiu.
Ko tau labiausiai trūksta iš Italijos, o ko – visai netrūksta?
Kadangi esu sicilietis, jūra yra mano prigimtyje – aš ją nešiojuosi viduje. Nors Baltijos jūra kitokia nei mano gimtinėje, nusikeliu vaizduotėje ir įsivaizduoju, kad tai – mano namų vandenys.
Gyvenimas Lietuvoje man patinka, čia viskas truputį kitaip: tradicijos, papročiai, žmonių elgesys. O dalykas, kurio organiškai pakęsti negaliu – tai paskalos. Pastebėjau, kad Lietuvoje (ar galbūt tiesiog mažesniuose miesteliuose kaip Rietavas) žmonės mėgsta apkalbas, nors manau, kad tai būdinga visiems mažiems miesteliams visame pasaulyje.
Kokia tavo filosofija kepant – kas tau svarbiausia, kai gamini?
Svarbiausia – autentiškumas ir besąlygiška pagarba gamybos procesui. Kaip minėjau, pusę metų naktimis miegojau ant grindų, kad perprasčiau natūralų tešlos brandinimą. Nedarau jokių kompromisų: gaminame tik iš tikrų ingredientų ir netaikome maisto prie „greitojo maisto“ standartų.
Ar jūsų picerijos pavadinimas turi kokią nors istoriją ar reikšmę tau?
Pavadinimas „Ballarò“ kilęs iš garsiųjų Palermo turgaviečių Sicilijoje. Tai vieta, kur verda tikrasis gyvenimas ir kur gali rasti visko: šviežios žuvies, mėsos, gatvės maisto, vyno, daržovių ar drabužių.
Kai pirmą kartą įžengiau į patalpas Rietave ir pamačiau ilgą, siaurą erdvę, iškart prisiminiau Palermo turgų. Supratau, kad noriu sukurti atvirą erdvę tarp savęs ir kliento – kad žmogus matytų, kaip ruošiama jo pica, ir galėtume persimesti keliais žodžiais, visai kaip turguje. Be to, žinojau, kad Rietave sekmadieniais taip pat veikia didelis turgus. Ieškojau skambaus, lengvai įsimenamo pavadinimo, kuris dar nebuvo užimtas Lietuvoje ir kuria prasmingą sąsają su šia vieta.
Kaip atrodo tavo tipiška diena Rietave?
Mano diena bėga itin veržliai ir įtemptai, nes auginu keturis vaikus. Laisvomis dienomis beveik visada išvykstame iš Rietavo – nuolat ieškau įdomių veiklų vaikams. Asmeninio socialinio gyvenimo praktiškai neturiu: esu tėvas, kuris dirba, grįžta namo ir visą savo laiką atiduoda šeimai. Kasdienybė su keturiais vaikais – tai nuolatinės lenktynės su laiku.
Kaip vietiniai tave priėmė, kai atidarei piceriją?
Jei atvirai, vienareikšmiškai atsakyti sunku – visame pasaulyje yra ir juoda, ir balta. Aš tiesiog dirbu savo darbą ir džiaugiuosi, kad mano vaikai auga saugioje aplinkoje.
Manau, kad Rietavo žmonės mane priėmė šiltai ir vertina mano triūsą. Jaučiu, kad daugelis klientų ateina ne tik iš smalsumo – jie greitai atveria širdį, net jei mato mane pirmą kartą. Galbūt todėl, kad tiesiog jaučiasi pas mus jaukiai.
Ar Lietuvos žmonės tave kuo nors nustebino – jų požiūris į maistą, laiką, kasdienybę?
Atidarius piceriją, stebino didelis žmonių smalsumas. Kartais prireikia laiko, kol vietiniai perpranta itališką bendravimo ir atvirumo manierą, tačiau matau, kad žmonės ateina geraširdiški. Taip pat mane labai teigiamai nustebino Lietuvos viešasis sektorius – tvarka, švara ir tai, kaip puikiai čia pasirūpinta vaikų ugdymu bei priežiūra.
Rašome apie chillinimą – apie tai, kaip žmonės ilsisi, atsipalaiduoja, randa laiko sau. Koks tavo asmeninis būdas tai daryti?
Geriausias poilsis man – tyla ir vienatvė. Kai tik pavyksta ištaikyti laisvą akimirką, mėgstu vienas išeiti į mišką ir tiesiog klausytis tylos. Žinoma, leidžiu laiką ir keliauju su žmona bei vaikais, bet kai norisi iš tikrųjų atsipalaiduoti, man būtina pabūti su savimi.
Turi mėgstamą vietą ar ritualą Lietuvoje, kur mėgsti pabūti, kai norisi pailsėti?
Kartą per mėnesį būtinai važiuoju prie jūros į Klaipėdą. Jūra man – būtina geros savijautos sąlyga. Atsistojęs ant kranto, vaizduotėje perkeliu save į Siciliją. O kitas mano ritualas – tiesiog išeiti į mišką ir klausytis tylos.“
Kaip įsivaizduoji savo ateitį Lietuvoje – ar turi svajonių, kurias norėtum čia įgyvendinti?
Didelių ir tuščių ambicijų gyvenime neturiu. Visi mano tikslai yra labai žemiški ir pirmiausia susiję su mano vaikų ateitimi. Man svarbiausia – išmokyti juos nebijoti sunkumų, visada tikėti savo jėgomis ir niekada nenuleisti rankų.