„Mano kūryba tikriausiai nepatiks tavo mamai ar močiutei” – taip apie savo darbus kalba Alvydas Marčius, menininkas, kuris savo skulptūras vadina „chaotiškomis” ir nepatogiu menu. Jam nesvarbu, ar kūrinys gražus – svarbu, kad žmogus sustotų, pažiūrėtų ir kažką pajustų.
Alvydas dalinasi, kodėl koncepcija ne visada būtina, iš kur atsirado jo sarkastiška komunikacija, ir kodėl trejus metus be alkoholio geriausiu poilsiu jam tapo ramus vakaras namuose – be jokio skubėjimo.
Kaip pats save pristatytum?
Esu Alvydas Marčius – menininkas, kuriantis skulptūras ir išskirtinius interjero objektus. Savo kūrybą vadinu nepatogiu menu, nes ji nebūtinai turi būti graži ar lengvai suprantama. Man svarbiau, kad žmogus sustotų, pažiūrėtų ir kažką pajustų. Mane traukia grubios medžiagos, eksperimentai ir idėjos, kurios iš pradžių gali pasirodyti šiek tiek beprotiškos.
Kas esi ir ką iš tikrųjų veiki?
Jeigu reikėtų pasakyti paprastai – esu vizualinis eksperimentatorius. Man patinka medžiagų įvairovė, laisvė ir galimybė neprisirišti nei prie vieno stiliaus, nei prie vienos technikos. Kuriu tai, ką tuo metu noriu kurti. Taisyklės nelabai apie mane.
Į studiją einu kaip į darbą, tik tokį, kuriame kartais galima ir biškį pasimuliuoti. Diena dažniausiai prasideda nuo vakar neužbaigtų darbų, bet rimčiausias kūrybinis procesas įsivažiuoja vakare. Tada rankomis darau vieną projektą, o galvoje jau konstruoju kitus. Daug mąstau ir kaupiuosi, bet kai pradedu dirbti, sustoti sunku, dažniausiai sustabdo tik naktis.
„Chaotiškos skulptūros“ – iš kur toks apibūdinimas?
„Chaotiškos skulptūros“ – mano paties sugalvotas apibūdinimas. Taip savo darbus pradėjau vadinti tada, kai kūryboje visiškai atsipalaidavau ir nustojau planuoti kiekvieną žingsnį.
Kuriu instinktyviai, nebegalvoju apie kiekvieną judesį. Jeigu nuolat svarstyčiau, ar kūrinys bus gražus, patogus ir visiems suprantamas, tikriausiai iki šiol nebūčiau užbaigęs nė vieno. O dabar artėju prie 200 savarankiškai sukurtų darbų.
Chaosas yra skulptūrų formose, medžiagose, įrankiuose, mano studijoje ir, turbūt, galvoje. Bet iš jo vis tiek kažkas gimsta. Ir dažniausiai būtent ten atsiranda įdomiausi bei man pačiam brangiausi kūriniai.
Kaip apibūdintum savo stilių žmogui, kuris niekada nematė tavo darbų?
Pirmiausia turbūt pastebėtum formą, spalvą ir dydį. Mano darbai dažnai ryškūs, grubūs ir tikrai ne visiems priimtini. Paprasčiau tariant – mano kūryba tikriausiai nepatiks tavo mamai ar močiutei.
Jeigu mano stilius būtų žmogus, jam būtų kokie 30-40 metų. Atrodytų šiek tiek kitaip nei visi, bet nesistengtų specialiai šokiruoti. Vis tiek norėtum prieiti ir susipažinti, nes iš pirmo žvilgsnio nesuprastum, kas jis toks ir kas apskritai dedasi jo galvoje. Panašiai veikia ir mano kūriniai – pamatai ir norisi sužinoti daugiau.
Meno pasaulyje dažnai daug kalbama apie koncepciją, prasmę. Koks tavo požiūris į tai?
Manau, kad koncepcija ne visada privaloma. Viskas priklauso nuo konkretaus kūrinio. Kartais jis jau savaime turi pakankamai stiprią prasmę. Pavyzdžiui, mano „Rūpintojėlis“ remiasi šimtmečius gyvuojančiu simboliu, todėl nematau reikalo jam dirbtinai prikurti dar vienos istorijos vien tam, kad skambėtų sudėtingiau.
Dažnai mano kūrybos procesas, medžiagos ir pats stilius jau tampa koncepcija. Vienam bus gražu, kitam baisu, trečias išvis nesupras, ką čia padariau. Ir visi jie bus teisūs.
Tavo Instagram turinys turi savitą, sarkastišką energiją – iš kur tokia komunikacija?
Ji atsiranda savaime – specialiai sarkazmo nekuriu. Man kūryba pirmiausia yra laisvė, todėl ir apie savo darbus noriu kalbėti taip, kaip kalbu gyvenime.
Negalėčiau savo kūrybos pristatinėti labai rimtai, nes tada pats sau pasidaryčiau nebeįdomus. Jeigu po mano nuotrauka ar vaizdo įrašu pamatysite labai rimtą tekstą, perskaitykite dar kartą – greičiausiai jis nėra toks rimtas, kaip pasirodė.
Ar turi žmonių ar dalykų, kurie tave įkvepia, ar apskritai netiki „įkvėpimo“ konceptu?
Manau, įkvėpti gali praktiškai viskas, jeigu pats turi noro. O mano paties noras kažką daryti ir yra pagrindinis įkvėpimas.
Bet yra žmonių, be kurių „Alvydo studija“ nebūtų tokia, kokia yra. Vienas jų – mano tėvukas Antanas. Jis nuolat lieka už kadro, nors jo indėlis labai didelis. Galiu paskambinti jam net vidury nakties su visiškai durna idėja, o jis pasakys: „Darom.“ Kartais jis pradeda projektą, aš užbaigiu, kartais – atvirkščiai.
Labai daug prisideda ir žmona. Be jos būčiau kaip be rankų, nes jai tenka tai, ko pats nemoku, nenoriu arba man tiesiog nereikia mokėti. Yra ir dar vienas žmogus, kuris dėl manęs tikrai labai daug stengiasi – Semenikė. Ji mane užmotyvuoja savo pasiutusia energija ir nuolat įkvepia judėti pirmyn.Turbūt toks artimų žmonių palaikymas ir yra didžiausias įkvėpimas – kai žinai, kad tavo keistomis idėjomis tiki ne tik tu vienas.
Su kuo dažniausiai bendradarbiauji ir kaip atrandi žmones, su kuriais nori kurti kartu?
Pati „Alvydo studijos“ idėja iš dalies ir gimė iš bendradarbiavimo: viena galva sugalvoja, kita papildo, o rankos visa tai paverčia kūriniu.
Šiemet pasiūliau bendradarbiauti menininkei Skaistei Semenikei, ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų. Mūsų bendri darbai tiesiog nesveiki. Aš sukuriu formą ir realizuoju idėją iki tam tikros stadijos, tačiau Skaistė iš anksto nežino, ką darau. Kūrinį pirmą kartą pamato tik tada, kai perduodu jai meno estafetę, o tada stilizuoja jį savo charakteringu stiliumi.
Per Skaistę susipažinau ir su „The Pose Brand“ prekės ženklo kūrėja bei stiliste Kamile. Rugsėjo 5-ąją jos kolekcijos pristatymui sukūrėme daugybę gėlių skulptūrų, papuošusių Vilniaus mados savaitės podiumą. Taigi menas kuria meną per meno pasirodymą.
Žmonių bendriems projektams specialiai neieškau. Dažniausiai vienas kūrybinis ryšys natūraliai atveda prie kito. O su žmogumi arba gali bendrauti ir kurti kartu, arba negali. Trečio varianto nėra.
Kadangi „Chilluva“ yra apie chillinimą – koks tavo mėgstamiausias atsipalaidavimo būdas?
Kūryba yra mano darbas, bet nuo jos nepavargstu tiek, kad reikėtų specialiai bėgti iš studijos ir nuo jos ilsėtis. O kai iš tikrųjų chilinu, renkuosi ramybę. Jau trejus metus nevartoju alkoholio, todėl barai, klubai ir festivaliai savaime iškrito iš mano gyvenimo.
Dabar geriausias poilsis – ramus vakaras namuose, artimi žmonės ir niekur nereikia skubėti. Šiuo gyvenimo etapu mano chillinimas atrodo būtent taip.
Ar turi planų ar svajonių, kur norėtum nuvesti savo kūrybą ar save patį toliau?
Svajonių gal dar nepasakosiu – tegul lieka truputis intrigos. Bet konkrečių planų turiu. Artimiausias rimtas darbas – įsirengti didesnę studiją. Sąlygos tam yra, dabar belieka pradėti ir, svarbiausia, pabaigti. Kitais metais jau planuoju dirbti naujoje erdvėje, nes didesniems kūriniams reikia ir atitinkamos vietos.
Per savo kūrybinę veiklą jau spėjau padaryti nemažai rimtų ir man pačiam svarbių darbų ir sustoti tikrai neplanuoju. Darau tai, kas mane veža, ir po dvidešimties metų vis dar matau save kuriantį. Kur visa tai nuves – nežinau. Ir turbūt gerai, kad nežinau. Jei viską žinočiau iš anksto, būtų nebeįdomu.