Šokių pasaulyje jis jau 35 metus — pradėjo šokti būdamas šešerių, o mokyti kitus ėmėsi vos keturiolikos. Šiandien Mantas Kisielius moko šokti nuo darželinukų iki senjorų, derindamas mokytojo darbą mokykloje su vakarinėmis šokių pamokomis suaugusiems.
Mantas pasakoja, kodėl per daug žmonių mano, jog šokiams jau „per vėlu”, ir kaip pats atrodo jo asmeninis atsipalaidavimo receptas, kai norisi pabėgti nuo šokio salės.
Papasakok apie save – kas esi, kuo užsiimi ir kaip prasidėjo tavo kelias į šokius?
Esu Mantas Kisielius, diplomuotas sportinių šokių treneris. Šokiai mano gyvenime neapsiriboja vien sportu – tai kartu ir mano laisvalaikis, pramoga bei gyvenimo būdas. Šokti pradėjau būdamas šešerių, tad šokių pasaulyje esu jau 35 metus. Įdomu tai, kad mokyti kitus pradėjau labai anksti – vos keturiolikos. Pirmieji mano mokiniai buvo jaunesnė sesė ir jos šokių partneris, kurie tuo metu ruošėsi sportinių šokių varžyboms. Pamenu, kaip gera buvo matyti, kad mano turimos žinios ir patirtis gali padėti kitam žmogui tobulėti. Tas jausmas taip įtraukė, kad sustoti nebenorėjau. Nuo tada noras ne tik šokti pačiam, bet ir perduoti savo žinias kitiems tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.
Daug žmonių galvoja, kad šokiams jau „per vėlu” arba kad tai ne jiems – ar dažnai sutinki tokių žmonių, ir ką jiems pasakytum?
Šiandien mokau šokti įvairaus amžiaus žmones – nuo darželinukų iki senjorų, kuriems šokis tampa aktyvaus laisvalaikio ir sveikos gyvensenos dalimi. Esu ne tik treneris, bet ir pedagogas. Pirmąją dienos dalį dirbu mokykloje, o po jos keliauju į vakarines šokių pamokas, kur smagiai leidžiu laiką su žmonėmis, norinčiais pirmą kartą išbandyti šokį, ir tais, kurie jau spėjo jį pamilti ir be jo nebegali. Taip pat dirbu įvairiuose renginiuose, kuriuose reikalingas šokis, vaikų ir paauglių stovyklose vedu judesio dirbtuves, ruošiu šokius vestuvėms bei kitoms šventėms.
Ką pastebi žmonėse, kurie ateina po streso kupinos darbo dienos – ar šokis jiems padeda „išsijungti”?
Man šokis yra toks pat natūralus kaip vaikščiojimas. Daugeliui žmonių taip neatrodo – jie būna prisiklausę įvairiausių mitų arba patys susikūrę baimių, kurios stabdo nuo pirmojo žingsnio į šokių salę. Tačiau tie, kurie išdrįsta pabandyti, visada džiaugiasi savo sprendimu. Į šokius įsitraukę žmonės greitai pajunta, kad tai nėra sudėtingas mokslas ar sunkus darbas. Šokis gali tapti savotiška terapija, pabėgimu nuo kasdienių rūpesčių, šypsenomis ir gerai praleistu laiku. Mano pamokose noriu, kad šokis pirmiausia taptų pramoga ir maloniu laiku su antra puse ar bendraminčiais.
Tavo Instagram rodo daug varžybų ir apdovanojimų – kas tau pačiam labiausiai patinka, kai varžaisi ar treniruoji komandą varžyboms?
Savo darbą skirstau į tris dalis: mokyklą, sportą ir šokį kaip laisvalaikio formą. Kiekviena jų turi savo žavesio ir suteikia skirtingą pasitenkinimą. Mokykloje vienas maloniausių momentų – pamatyti, kaip paaugliui, kuris iš pradžių buvo priešiškai nusiteikęs prieš šokius, jie pradeda patikti. Tada supranti, kad pavyko parodyti: šokis yra kur kas daugiau, nei jis įsivaizdavo. Sporte didžiausią pasitenkinimą jaučiu tuomet, kai pavyksta rasti tinkamą priėjimą prie sportininko. Kai jis tavimi patiki, pradeda labiau tikėti ir savimi, atskleidžia savo potencialą bei atiduoda maksimumą.
Ką pastebi – kaip šokis keičia žmones, kurie ateina pas tave be jokios patirties?
Laisvalaikio šokiuose viena geriausių akimirkų – kai žmogus, gyvenime niekada nešokęs, po pamokos nusišypso ir pasako: „Negalvojau, kad tai taip paprasta.“ Žmones, kurie ateina šokti dėl savęs, dažnai norisi prilyginti gėlėms. Jie ateina tarsi dar neišsiskleidę žiedai – susigūžę, nedrąsūs, kartais nepasitikintys savimi. Tačiau laikui bėgant pražysta taip gražiai, kad pradeda spindėti iš tolo. Šokis suteikia drąsos, o drąsesni šokių aikštelėje žmonės tampa drąsesni ir gyvenime.
Kadangi Chilluva yra apie chillinimą – kaip tu pats ilsiesi ir atsipalaiduoji, kai norisi pabėgti nuo šokio pasaulio?
Nors šokis užima didžiulę mano gyvenimo dalį, nuo darbo taip pat reikia pabėgti. Man toks laikas – buvimas su artimu žmogumi, kai galima aptarti praėjusią dieną, pasidalyti laimėjimais ir rūpesčiais bei tiesiog pasidžiaugti vienas kitu. Mėgstu ir aktyvų laiką su antrąja puse – važinėjimą dviračiais, pasivaikščiojimus ir keliones.
Kokie tavo ateities planai – kaip šokyje, taip ir apskritai gyvenime?
Kalbėdamas apie ateitį, turiu paprastą, bet man svarbų tikslą – su šokiu supažindinti kuo daugiau žmonių ir padėti jiems atrasti jo žavesį. Noriu suburti kuo didesnę bendruomenę žmonių, kurie pamiltų šokį, norėtų jį pažinti ir kartu patirtų tai, ką jis gali duoti žmogui.