Fotografė Gintarė Marcel – kūrėja, kurios istorija įkvepia visus, ieškančius savos vietos kūrybos pasaulyje. Nuo kulinarinio tinklaraščio iki tarptautinių fotosesijų – jos kelias rodo, kad menas ir verslas gali eiti kartu. Šiandien Gintarė gyvena Šveicarijoje, kur kuria vizualinius pasaulius, dalinasi patirtimi su studentais ir moko, kaip kūrybą paversti tvariu verslu. Jos požiūris paprastas, bet galingas – svarbiausia veikti, o ne laukti tobulos akimirkos. Apie kūrybos pradžią, iššūkius ir svajones – kalbamės su fotografe Gintare Marcel.
Kaip gimė tavo meilė fotografijai ir kada supratai, kad tai gali tapti verslu?
Meilė fotografijai gimė gana netikėtai. Aš visada galvojau, kad grįšiu prie tapybos, kuri daugelį metų buvo mano hobis. Bet 2012-aisiais rašiau kulinarinį tinklaraštį, kuriam tuo metu fotografavo mano draugė. Kai ji išsikraustė į Aziją, teko greitai pačiai išmokti fotografuoti, nes tinklaraščio be nuotraukų, nelabai įsivaizdavau.
Kitais metais mečiau savo darbą, susijusį su ES projektų valdymu, ir nusprendžiau imtis veiklos sau.
Norėjau suderinti meną ir meilę maistui, tad pradėjau nuo kulinarinių knygų rašymo, kurias pati fotografavau ir kūriau jų dizainą. Mano ketvirtoji knyga, šiandien išleista trimis kalbomis, laimėjo antrą vietą World Gourmand Cookbook Awards už Viduržemio jūros virtuvę. Ir ją išleidusi supratau, kad fotografija ir unikalių pasaulių kūrimas man artimesni nei knygų rašymas, todėl nusprendžiau tam skirti visas savo pastangas.
Aš manau, kad jei yra noras ir ta deganti viduje ugnis veikti, iš to visada galima sukurti verslą.
Kokiose šalyse teko gyventi ir kaip jos paveikė tavo asmeninę bei kūrybinę kelionę?
Teko gyventi trumpiau ar ilgiau Vokietijoje, JAV, Prancūzijoje, Nyderlanduose, o dabar jau daugiau nei dešimtmetį esu Šveicarijoje. Kiekvieną kartą kraustantis ir įsiliejant į vis kitą kultūrą, supranti, kiek nedaug iš tiesų žinai — ir tai be galo praplečia ne tik akiratį, bet ir suvokimą, kas yra įmanoma.
Koks buvo tas pirmasis „svajonių klientas“ ir kuo ši patirtis pakeitė tavo požiūrį į fotografijos verslą?
Mano pirmasis komercinės fotografijos klientas buvo tikras svajonių klientas. Kadangi be galo myliu šokoladą, norėjau dirbti su jo gamintojais, nes kai dievini produktą, darbas įgauna visai kitą prasmę. Buvo tiesiog nerealu pradėti karjerą bendradarbiaujant su rankų darbo šokolado gamintojais, kurie turėjo net sezonines šokoladinių triufelių kolekcijas.
Aš prisimenu kaip, į pirmąją fotosesiją jie atsivežė 400 triufelių, kuriuos po to dar ir paliko man — kad turėčiau įkvėpimo kitoms fotosesijoms ir kartu dirbom dar daug metų.
Nors visa tai tikrai neįvyko spragtelėjus pirštais ir pareikalavo daug darbo, tai buvo geriausias paskatinimas — netgi įrodymas, kad svajonės gali tapti realybe, svarbiausia žinoti ko tikrai nori.
Per 12 metų išbandei daugybę strategijų. Ką rekomenduotum fotografams, kurie nori auginti verslą – kas veikia, o ko geriau vengti?
Tiek fotografijoje, tiek bet kokiame kūrybiniame versle sėkmė priklauso nuo to, kiek rimtai žiūrima ir kiek pastangų skiriama verslo rinkodarai. Labai daug fotografų koncentruojasi tik į įgūdžių tobulinimą, nors ypač pirmaisiais metais apie 70 % visos energijos turėtų būti skiriama marketingui.
Svarbu gerai suprasti, kaip save pristatyti ir kaip apie save komunikuoti, kad tavo potencialūs klientai žinotų, jog egzistuoji, o ne laukti, kad kol kažkas atras. Kai tik persikrausčiau į Šveicariją, pradžioje neturėjau nei jokių ryšių, nei klientų. Bet visą dėmesį skiriant marketingui, per keletą metų turėjau klientų ne tik Šveicarijoje bet ir Europoje ir JAV.
Ko geriau vengti? Dirbti nemokamai. Kažkodėl egzistuoja suvokimas, kad pradedant savo veiklą, Ypač menininkams, turi dirbti nemokamai, bet tai yra greičiausias būdas kaip įsisukti į užimtumo ratą, kuris niekur nenuveda.
Kaip atrodo tavo kasdienybė, kai reikia derinti kūrybą, strategiją ir darbą su klientais?
Mano kasdienybė būna labai įvairi. Būna dienų, kai 12 valandų praleidžiu už fotoaparato dirbdama su klientais. Būna, kai visą laiką skiriu pokalbiams su savo kursų studentais. Būna dienos, kai esu prilipusi prie ekranų — redaguodama nuotraukas ar kurdama naujus mokymus. Ir būna dienų, kai tiesiog leidžiu sau žaisti su šviesa ir kurti.
Mano dienoje dažniausiai nekinta tik vienas dalykas – rytinis, didelis kapučino puodelis.
Koks tavo didžiausias iššūkis šiame kelyje ir kaip jį įveikei?
Pats didžiausias? Sunku pasakyti — iššūkių, turint savo veiklą, visada yra, ir augant bei plečiantis, įveikus vieną, atsiranda kitas. Bet manau, svarbiausia yra išmokti džiaugtis ir mėgautis kiekviena diena, o ne laukti, kol ką nors įveiksi ar pasieksi, ir tada gyventi.
O kalbant apie pačius iššūkius, mano moto, kuriuo gyvenu, yra: viskam yra sprendimas! Tik reikia jį pamatyti.
Ką patartum sau prieš 12 metų, kai dar tik svajojai apie savo fotografijos verslą?
Visada ir besąlygiškai klausyk savo intuicijos — ji visada teisi.
Kokios klaidos dažniausiai stabdo pradedančius fotografus ir kaip juos paskatinti judėti pirmyn?
Manau, tai laukimas „tinkamo momento“ veikti arba pasiteisinimas: „dar sukursiu vieną darbą savo portfolio, ir tik tada pradėsiu veikti, save reklamuosiu ar kitaip judėsiu į priekį“. Padaryta visada yra geriau nei tobula, ir dažnai žmonės praleidžia 90% laiko galvodami ir tik 10% laiko veikdami. Bet realiai tik imantis veiksmų galima judėti pirmyn.
Kokios svajonės šiandien gyvena tavo mintyse – tiek kūryboje, tiek gyvenime?
Svajonių yra daug, bet pačiuose artimiausiuose planuose yra labdaringa veikla, naujų mokymų ruošimas ir kuo daugiau keliauti.