Kas gali gimti iš kvapo, kuris primena vaikystę, artimą žmogų ar tylų miško pasivaikščiojimą? Monika Čelpačenko, prekės ženklo MONSÍ įkūrėja, tiki – visa tai telpa žvakėje. Kiekviena jos sukurta žvakė – tai kvapni istorija, o kvapai – būdas paliesti emocijas, sugrąžinti pamirštas akimirkas ar tiesiog padėti sustoti. Šiame interviu, kalbamės su Monika apie tai, kaip kvapai ir prisiminimai susilieja į jos kurtas MONSÍ žvakes bei jaukumo kupiną kūrybinį pasaulį.
Kaip gimė MONSÍ? Ar prisimeni tą pirmą akimirką, kai supratai – nori kurti žvakes?
MONSÍ gimė 2020-aisiais, tie metai man apskritai buvo atradimų ir patyrimų metai sau ir su savimi. Daugelis bėgam, skubam, lekiam ir dažnai jausdavausi taip, lyg traukinys važiuotų, o aš jį vyčiausi ir norėčiau įšokti ir “kažką” pagauti, bet tas “kažkas” – nėra apčiuopiamas, gal net sakyčiau, kad tai mano laikas – skiriamas veikloms ir darbams, kurie nutikus “lockdown’ui” tapo nebe tokie svarbūs, reikalingi, neturintys išliekamos vertės, tos tikrosios ir giliosios.
Prisimenu, mes vaikščiojom miške kartu su mama ir kalbėjom – tiesiog dalinomės mintimis, kad abi norėtume užsiimti kūryba, kuri atpalaiduotų mintis ir sielą, mano mama tuo metu svajojo apie tapymą, o aš neturėjau patirties kūryboje – apskritai jokioje kūryboje, bet bandžiau klausti savęs kas man atneša laimę ir ką darydama aš jaučiuosi savimi. Tai buvo daugybė dalykų – bet visi jie sukosi aplink vieną – prisiminimų ir akimirkų kūrimas su šeima ir artimaisiais. Skamba kiek keistokai, atrodo, juk daug laiko praleidžiame kartu, bet kur čia paslėpta pagrindinė mintis ar idėja veiklai… Vėliau pakreipiau klausimą – o kas padeda kurti malonias akimirkas, prisiminimus, atmosferą? Ir atsakymas tiesiog atėjo pats – kvapai, žvakės, ugnelė, juk nebe reikalo net ir per santuoką artimieji perduoda namų židinį – žvakę, nes tai įprasmina visą tą neapčiuopiamą ryšį, kurį mes turime su savo artimiausiais žmonėmis.
Pats prekinis ženklas atsirado taip pat iš ryšio, tarp manęs ir mano mamos, sujungus mūsų vardus gavosi žodis – MONSÍ, kuris ir tapo skiriamuoju mano žvakių ir kvapų ženklu 🙂
Nuotrauka: Monika Čelpačenko
Tavo žvakės gimsta ne tik iš vaško, bet ir iš istorijų. Ar yra viena, kuri ypatingai tau artima?
Atrodo istorijų daug ir kiekviena jų artima, o kiek jų dar bus ateityje ir tas “stalčiukas” pilnės, tačiau pagalvojus giliau, man labai įsiminė dvi iš jų: kadangi visus aromatus atsirenku pati per savo pajautimą ir stengiuosi nesekti kvapų tendencijomis, mano uoslė yra aromato teisėjas – ar bus šis aromatas žvakėse ar nebus. Pradėjus kurti žvakes – turėjome gal penkis pagrindinius kvapus, kuriuos pasirinkome iš 12 skirtingų. Pats procesas gan ilgas, nes kvapas turi pereiti dar ir šeimos patikrą – visada bandau kiekvieną kvapą žvakėje, kadangi šildami nuo vaško kvapai keičiasi ir švelnūs aromatai su laiku gali virsti į tokius, su kuriais draugauti nenori. Tą kartą taip ir buvo, atvažiavau aplankyti tėvų, o mama buvo užsidegusi vieną iš bandomųjų žvakių su nauju aromatu – įėjau į namus ir sustojau, toks malonus prisiminimas užuodus iškart atėjo į galvą – atsimenu, dar vaikas grįžtu namo, vėlyvas ruduo, už lango lietus, aš šlapia kaip viščiukas, o namuose šilta, mama gamina maistą, o mano mažasis brolis sėdėdamas ant sofos lupa mandarinus ir tas jų kvapas taip smagiai kutena nosį. Tokia neapsakoma šiluma per kūną perėjo tą akimirką, taip malonu pasijuto. Tada suvokiau, atrodo, dar giliau, kiek daug gražių dalykų mumyse gali atgaivinti kvapai, kiek užmirštų ir giliai į pasąmonės stalčiukus padėtų prisiminimų jie mums sukelia. Kvapas yra vienas stipriausių žmogaus pojūčių, todėl dėka šių pojūčių, galime nusikelti ne tik į bet kurį pasaulio kraštelį, bet ir atgaivinti seniai pamirštus prisiminimus.
Kitas, taip giliai įsirėžęs atmintyje buvo vienos klientės prašymas. Kadangi kartais sulaukiu prašymų papildyti jau išdegusias žvakes ir į tuščius indelius įlieti žvakę iš naujo. Tą kartą taip pat gavau tokį prašymą. Tačiau indelis buvo tarsi relikvija, artimos močiutės cukrinė. Reiškianti begalo daug tam žmogui, nes tai sentimentalus daiktas ir prisiminimas apie močiutę. Gal prisiminimas iš vaikystės, kai močiutė gamindavo šiltą arbatą, gal šeimos susitikimų prisiminimas, kai pas močiutę namuose gerdami arbatą visi šnekučiuodavosi, bet kokiu atveju – šio daikto įprasminimas, o tiksliau pagalba įprasminant šį daiktą dar labiau buvo didelė patirtis ir šį prisiminimą taip pat laikau su savimi.
Nuotrauka: Monika Čelpačenko
Kiekvienas tavo žvakės puodelis atrodo tarsi kruopščiai atrinktas meno objektas. Kaip vyksta jų paieškos?
Iš tiesų puodelių paieškos vyksta nuolat, tikriausiai turiu pripažinti, kad turiu silpnybę sendaikčiams. 😀 Ją turi ir mano mama, o toliau po truputį ją perduodam ir kitiems savo artimiausiems. Puodelių ieškome įvairiose sendaikčių parduotuvėse, pradėjome Lietuvoje, o dabar paieškos dažnai persikelia ir į kitas šalis, kuriose atostogaujame. Praėjusią vasarą 10 dienų viešėjau pas giminaičius Londone, kur beveik kiekvieną dieną kartu su dėde aplankydavom pora skirtingų parduotuvių. Tiesa, iš ten puodelius teko gabenti į Lietuvą užsakius šią paslaugą atskirai, nes į lagaminą visas “lobis” niekaip nebūtų tilpęs. 🙂
Vintažiniai puodeliai – tai istorija. Man tai savotiška istorija ne tik apie to meto laikmetį, bet ir tuo metu vyravusias šeimos tradicijas – kartu atsigerti popiečio arbatos, prie kurios visuomet būdavo aptariami šeimos reikalai, naujienos, patirtys. Kai tik pradėjau ieškoti puodelių – nemokėjau jų atsirinkti, vertindavau labai subjektyviai. Dabar jaučiu, kad turiu šiek tiek patirties, todėl pavyksta rasti ir kolekcinių porceliano puodelių. Tiesa, ne visi jie atsiduria parduotuvėje, turiu sukaupusi savo kolekciją, kurioje yra ir vienas man itin brangus puodelis skaičiuojantis šimtmetį.
Tavo kuriami kvapai kviečia pabėgti nuo perdirbtų kvapų gausos ir grįžti prie to, kas tikra. Kaip atrandi tuos natūralius, širdžiai artimus aromatus?
Visi aromatai mano žvakėms atrandami per patirtį. Jau nuo pat pradžių, pradėjus kurti žvakes norėjau įprasminti laiką, kurį mes praleidžiame sau ir su savimi bei su sau artimais žmonėmis, o tai juk ir yra tikriausias dalykas gyvenime ir prasmė. Tikiu, kad niekada nerasime prasmės niekur, kas yra netikra, kas mums nepasakoja istorijos, nekuria akimirkos ir prisiminimų. Didžiausias malonumas, man yra stebėti žmones, kaip jie uosto mano žvakes ir jiems tiesiog iškyla prisiminimai, kuriais dažnai jie pasidalina ir su manimi. Emocijos ir jausmai, kurie tą akimirką užlieja žmogų – man didžiausias įvertinimas ir didžiausia dovana.
Dirbi su kitais kūrėjais – ar tokie bendradarbiavimai padeda plėsti MONSÍ pasaulėžiūrą? Ką tau reiškia dalintis kūrybine erdve su kitais?
Iš tiesų, daugelis kūrėjų yra, galima sakyti, vieni savo kūryboje. Dažniausiai kiekvienas dirba vienumoje. Tarkim dirbant samdomame darbe aplink visuomet yra su kuo pasikalbėti, pasitarti, pasidalinti projektuose kylančiais iššūkiais, iš esmės darbas vyksta tarp kitų žmonių. O čia artimiausias žmogus – esi tu pats, todėl labai svarbu ir reikalinga bendrauti ir megzti ryšius su kitais žmonėm kurie kuria, dalintis kylančiais iššūkiais, sunkumais ir laimėjimais. Bendraujant susitinka du požiūriai, mintys, idėjos ir iš to gali gimti nauja. Taip pat, tarp kūrėjų yra labai didelis palaikymas vieni kitiems. Nesvarbu, kad kiekvienas kuriame skirtingą produktą, skirtingos mūsų patirtys, tikslai, bet, kaip bebūtų keista – susiduriame su labai panašiom problemom ir situacijom. Ir su Jumis susipažinome pavasario mugėje Lofte, kur susitinkame su kitais kūrėjais jau trečius metus iš eilės, vieni kitus pažįstam, pasidalinam naujienom, apsikeičiam planais, su kitais net pasitariam – visuomet po tokių susitikimų jaučiuosi labiau motyvuota veikti, net laimingesnė.
Nuotrauka: Monika Čelpačenko
Tavo dirbtuvės – ne tik edukacija, bet ir emocinė patirtis. Kaip atrodo ta akimirka, kai žmogus pirmą kartą susikuria savo kvapą?
Prieš dirbtuves visuomet akcentuoju, kad šiandieną mes susikursime dovaną patys sau. Ir iš tiesų, galvoje turiu net ne daiktą, kaip dovaną, bet pirmiausiai – vidinę ramybę ir kūrybą, kurią mes sau padovanojame, kai leidžiame akimirkai sustoti ir pasitikime savimi, leidžiame sau paimti mus už rankos ir vesti į ten, kur nepažįstama, bet malonu būti. Eigoje stebiu žmones, kaip jie atsipalaiduoja, kaip po truputį nuo kaktos dingsta susirūpinimo raukšlelės, kokie laimingi jie būna kai atranda tą “savo” aromatą ir leidžia sau mėgautis. Ir toje akimirkoje kai žmogus atsipalaiduoja – paprašau parašyti sau nuoširdų palinkėjimą, tik sau, asmeninį – kad kiekvieną kartą uždegdamas savo žvakę atsimintų šią akimirką, kada jis buvo savo nuostabiausioje būsenoje – savimi.
Ar manai, kad kūrybiškumas slypi kiekviename, tik ne visi randa jam vietos savo kasdienybėje? Kaip padedi žmonėms vėl atrasti džiaugsmą kurti?
Tikrai taip, manau, kad kiekvienas esame kūrybiški. Tačiau kartais ribojame save, nes kasdienoje turime labai daug “reikia”, “privalau”, “iš manęs to tikisi” – susikuriame sau tiek daug apribojimų ir tuo pačiu darbų, kuriuos privalome atlikti, kad pamirštame, jog svarbiausias žmogus mūsų gyvenime pirmiausiai esame mes patys, nes jei vidinis “aš” nebus patenkintas, neturėsime resurso viduje dalintis tuo su kitais. Man kūrybiškumas – susitikimas su savimi, atsipalaidavimas, tą stebiu ir per dirbtuves. Pradžioje, kai pasakau, jog dekoruosime savo žvakes džiovintomis gėlėmis, dažnai girdžiu – “oi, man tai nepavyks”, “nemoku”, “nežinau”. Dabar tiesiog nusišypsau tai išgirdus, nes vėliau, kai visi atsipalaiduoja, studija prisipildo tokios raminančios atmosferos, moterys sukuria tokių grožių, kad kopijuodamas, bandydamas, stengdamasis niekada tokio grožio nesukurtum. Manau, čia ir yra kūryba.
Nuotrauka: Monika Čelpačenko
Šiuolaikinis pasaulis greitas, triukšmingas, reikalaujantis. Ar pastebi, kad žmonės atėję į tavo studiją pirmiausia… išmoksta nurimti?
Šiuolaikinio pasaulio greitį man labiausiai atspindi to važiuojančio traukinio metafora – jis lekia bėgiais, visi vagonai pilni žmonių, garsiai dunda, o mes lekiam iš paskos ir bandom įšokti į jį, bet ar reikia? Aplinkui save turime labai daug “pašalinio” triukšmo, kuris vis blaško ir bando mus nukreipti, todėl studijoje stengiuosi kurti erdvę, kuri neblaškytų ir leistų jaustis saugiai, manau, tai padeda žmonėms nurimti ir atsiplaiduoti.
Kaip pati randi balansą tarp kūrimo ir poilsio? Ar turi savo mažus ritualus, kurie padeda atgauti jėgas?
Ieškau ir stengiuosi atrasti balansą, turiu įvairiausių patirčių, kurios nėra malonios ir gerai pagalvojus, dabar jas vertinu, kaip pamokas. Neskiriant pakankamai laiko poilsiui, šeimai ir sau labai lengva vėl pasileisti bėgti paskui traukinį, o sugrįžti į save užtrunka laiko. Kasdieniai ritualai, tokie kaip ramus ir tylus kavos atsigėrimas, be blaškymosi ir dėmesio nukreipinėjimo į išorinius dalykus, skambutis vyrui viduryje dienos ir pokalbis apie vakaro planus. Tai atrodo maži dalykai, bet man jie ir yra balanso palaikymas kasdienybėje.
Kokių turėtum svajonių ateičiai? Ar MONSÍ pasaulyje matytum vietą naujiems produktams, formoms, kvapų kolekcijoms?
Mano pagrindinė svajonė jau nuo pat pradžių buvo fizinė erdvė, kurioje galima būtų apsilankyti ir užuosti kvapus. Panašu, kad ši svajonė po truputį virsta realybe ir neužilgo pristatysiu ir pakviesiu į šią naują erdvę visus norinčius. 🙂
