Nuo pavėžėjimo ir vienkartinių darbų iki išnuomojamų lovų – visa tai yra šiandien apibendrintai vadinama dalinimosi ekonomikos pavyzdžiais. Tokiame verslo modelyje, dažniausiai pasitelkiant mobiliąsias programėles, vartotojai keičiasi prekėmis ir paslaugomis arba pasitelkia technologijas mažiau naudojamų išteklių pritaikymui. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Jurga Bučaitė-Vilkė pažymi, kad nors ateityje tokių paslaugų tik daugės, tačiau netrūksta ir problemų, ypač dėl darbo nesaugumo.
Dalinimosi ekonomiką ekspertai vadina pirmąja ekonomine sistema, pasiekusia pasaulinį mastą nuo kapitalizmo ir socializmo atėjimo XIX amžiuje. Ši sistema remiasi ištekliais, kurie yra nepakankamai išnaudojami – tai gali būti energija, žmonių įgūdžiai ar turtas. Vienas dažniausiai cituojamų pavyzdžių – automobiliai, kurie žurnalo „Fortune“ teigimu 95 proc. laiko yra visai nenaudojami. Tokiais atvejais „Uber“ ir kitos nuomos ar pavėžėjimo paslaugos padeda automobilius išnaudoti efektyviau.
Docentė Jurga Bučaitė-Vilkė paaiškina, jog dalinimosi ekonomikos atsiradimą paskatino skaitmeninio verslo išplitimas ir automatizacija, kuri atėjo su ketvirtąja pramonės revoliucija – su ieškojimais, kaip gamybą paversti efektyvesne, produktyvesne atsisakant žmonių darbo jėgos ir pasitelkiant automatinius procesus, robotus, skaitmenines platformas. Dėl to dalis žmonių prarado galimybes įsidarbinti ir panaudoti savo gebėjimus.
„Tai paskatino kalbėti apie socialiai atsakingą verslą, apie dalinimosi ekonomiką, kur abi pusės – tiek paslaugos teikėjai, tiek gavėjai – galėtų lygiomis teisėmis, lygiomis galimybėmis įsijungti į ekonominį procesą ir gauti iš to abipusės naudos“, – šio verslo modelio ištakas aiškina VDU docentė. Tarp kitų faktorių, nulėmusių jo iškilimą – riboti ištekliai, pajamų netolygumai, nelygybė, siejama su globalizacija.
Ne dalinimosi, o prieigos ekonomika?
Tačiau mokslininkė pažymi, jog per dešimtmetį ši graži idėja, paremta abipusiškumo principu, pavirto į „vienpusį eismą“, todėl nemažai ekonomistų šiandien kritikuoja patį terminą „dalinimosi ekonomika“ ir siūlo jį keisti kitu – prieigos ekonomika (angl. access economy).
„Dalinimosi ekonomikos pagrindiniai flagmanai, tokie kaip „Uber“ ar „Airbnb“, parodė, jog tai nėra joks dalinimasis – tai ekonomika, kuri palengvina priėjimą, prieigą tarp paslaugos teikėjo ir gavėjo, suteikdama tam pakankamą kelią, skaitmenines platformas. „Airbnb“ yra puikus verslo modelis, kuris tiesiog suteikia tarpininkavimo platformą tarp butų nuomotojų ir klientų, kurie nuomojasi. Didžiųjų įmonių pavyzdžiai ir skandalai parodė, kad pati sąvoka labai keičiasi“, – pasakoja sociologė.
Bet kuriuo atveju, tiek prieigos, tiek dalinimosi ekonomika turi nemažai privalumų – tai efektyvus, pelną nešantis verslo modelis, kuris keičia žmonių užimtumą ir leidžia jiems turėti lankstų darbo grafiką. Tarp sėkmingų pavyzdžių – platforma „TaskRabbit“, leidžianti žmonėms siūlyti savo profesinius ar kitus įgūdžius vykdant įvairius vienkartinius darbus, pavyzdžiui, montuojant baldus, verčiant tekstus ir pan.
Skaitmeninė tapatybė
Ekspertų teigimu, šios iniciatyvos rodo besikeičiantį požiūrį į nuosavybę, į santykį tarp nuosavybės ir tapatybės – pavyzdžiui, ankstesnėms kartoms vairuojamas automobilis buvo svarbi identiteto dalis. Tuo tarpu šiandien savo tapatybę daugiau formuojame pasitelkdami skaitmeninį pasaulį. Masačusetso technologijos instituto laboratorijos „Senseable City Lab“ direktorius Carlo Ratti pažymi, jog dalinimosi ekonomika yra labai galinga jėga, leidžianti paversti mūsų miestus tvaresniais, visuomeniškesniais.
Lietuvos miestų gyventojai puikiai žino „Uber“, „Bolt“, „CityBee“ ir kitas pavėžėjimo, automobilių, paspirtukų nuomos paslaugas. Anot doc. dr. J. Bučaitės-Vilkės, šias paslaugas vartotojai renkasi negalvodami apie socialinę vertę – klientams svarbiausia kainos patrauklumas ir pačios paslaugos gavimo paprastumas. „Kitų skaitmeninių crowdfunding iniciatyvų galima rasti internete, bet nesu girdėjusi, kad iš to būtų išsivystęs didelis verslo modelis – Lietuva yra daugiau didžiųjų kompanijų paslaugų naudotoja“, – sako sociologė.
Pandemijos poveikis – nevienareikšmis
Pandemija dalinimosi ekonomikai turi nevienareikšmišką poveikį: kai kurioms paslaugoms ji atnešė papildomą pelną, o kitoms – didelius nuostolius. „Įmonės stipriai nukentėjo, nes pandemijos metu apriboti socialiniai kontaktai, kai žmonės turi vengti tiesioginio susidūrimo. Ar tai meistras į namus, ar namų tvarkymas, ar pavėžėjimas – visa tai stipriai apribota, nes dalinimosi ekonomika dažnai remiasi gyvu kontaktu su klientais. Tuo tarpu maisto pristatymui, elektroninei prekybai pandemija atvėrė daugiau galimybių. Bet tai nėra geriausi dalinimosi ekonomikos pavyzdžiai“, – patikslina Vytauto Didžiojo universiteto docentė.
Ekspertės manymu, tuo pačiu žmonės būdami namie galėjo artimiau susipažinti su įvairiomis skaitmeninėmis iniciatyvomis ir taip praplėsti akiratį, daugiau žmonių išdrįso naudotis maisto pristatymo, elektroninės prekybos paslaugomis. Neabejotinai tai turėjo prisidėti prie augančio susidomėjimo dalinimosi ar prieigos ekonomika.
Augs socialinių paslaugų poreikis
Paklausta apie šio reiškinio ateitį, mokslininkė pastebi, jog įmonės, užsiimančios prekyba ar kasdienėmis paslaugomis, tokios kaip „Uber“, bus labiau komercializuotos, tačiau dėl to dar labiau išaugs socialinių, gerovės paslaugų poreikis.
„Ateityje atsiras ir vis naujų sumanymų – daugiausia dėl to, kad bus juntamas tam tikrų išteklių trūkumas. Ar tai būtų socialinė pagalba, senyvo amžiaus žmonių slauga, ar vaikų priežiūra. Manau, perspektyvą turėtų su socialine gerove siejamas dalinimasis – dalykai, susiję su socialinėmis paslaugomis, gyvenimo kokybe“, – komentuoja VDU Sociologijos katedros vedėja.
Socialinės pagalbos pavyzdžių, taikančių dalinimosi ekonomikos principus, galima rasti jau dabar – pavyzdžiui, Prancūzijoje veikia „Wheeliz“, pirmasis tinklalapis, leidžiantis vartotojams tarpusavyje nuomotis transportą, pritaikytą riboto judrumo žmonėms. Didžiojoje Britanijoje veikiantis „Casserole Club“ teikia dalinimosi maistu paslaugą, suvienijančią mėgstančius gaminti su tais, kurie to daryti negali, taip kovojant su vienatvės ir netinkamo maitinimosi problemomis.
Tačiau nepaisant sveikintinų pritaikymo pavyzdžių, dalinimosi ekonomika turi ir ženklių trūkumų. „Prekarizuoto, nesaugaus darbo be garantijų formos sukėlė daug diskusijų. Pavyzdžiui, dėl klientų paslaugų kokybės valdymo, kaip „Airbnb“ atveju, kuomet klientai skundžiasi, jog internete būstų nuomotojų nuotraukos neatitinka realybės. Kuri pusė turi prisiimti atsakomybę apgavystės atveju?“, – vieną iš daugelio iššūkių įvardija docentė.
