Nuo teatro pasaulio link mokyklos. Nuo paskaitų link teatro pamokų. Taip gyvena Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokytojų rengimo instituto teatro ir kino pedagogikos studijų programos III kurso studentės Silvija Anciutaitė, Jelena Karandyševa-Dzebisašvili ir Julija Reklaitytė, laisvu nuo studijų laiku vedančios teatro užsiėmimus ikimokyklinio amžiaus ir pradinių klasių vaikams.
Studijuojate teatro ir kino pedagogikos III kurse, kodėl nusprendėte dirbti mokykloje?
Julija: Pamačiau skelbimą, kuriame buvo ieškoma teatro mokytojo. Tai retas skelbimas, tokio net nebuvau mačiusi. Aišku, paskambinau ir jau dirbu beveik metus. Esu ambicinga, noriu kuo anksčiau sužinoti, ar galiu dirbti tokį darbą. Mokytojo profesija ir teatras yra praktinės sritys. Viliuosi, kad darbo patirtis tik praturtina mano studijas.
Silvija: Prieš pradėdama dirbti, klausiau savęs, kokį darbą pasirinkti, – pagal profesiją ar ne. Pasirinkau pagal būsimą mokytojo profesiją. Vesdama pamokas, iš karto panaudoju tai, ką išgirstu per paskaitas. Žinoma, reikia daug ruoštis, daug streso, bet daugiau laisvės ir atsakomybės, nei dirbant kokį kitą darbą. Patinka, kad neturiu viršininko, kuris stebėtų ir pirštu baksnotų, ką blogai darau.
Jelena: Esu aktorė, dirbau Rusų dramos teatre. Maždaug 1990-iais gavau pasiūlymą vesti dramos būrelį. Ir nuoširdžiai galiu pasakyti, kad man tai buvo atradimas, todėl, metus pradirbusi mokykloje, išėjau iš teatro. Tuo metu dramos būrelį visi įsivaizdavo kaip spektaklio pastatymą. Va, ateina vaikučiai, suvaidiname, palinksminame žiūrovus ir visiems gerai. Man toks reikalavimas pasirodė labai liūdnas. Bet pradėjau suvokti, kad teatras yra priemonė ugdyti mažą asmenybę. Ją keisti, derinti, kurti. Mes su vaikais tiesiog pradėjome gyventi kurdami. Tuo pat metu aš juos nagrinėjau. Kaip aktorė, turiu žinių apie personažą, kaip jį suvokti, kaip jį kurti. Manau, taip pradėjau suprasti ir vaiką – atrasti jame kažkokį sau suprantamą bruožą ar talentą, kurį reikia išsaugoti, atskleisti arba nukreipti. O kaip tai įmanoma, jei ne žaidžiant, vaidinant, kuriant? Specialybės, kurią studijuoju dabar, tuo metu dar nebuvo. Nebuvo, kas pataria. Žinau, jog klydau, bet buvo ir gerų momentų. Kai išgirdau, kad yra tokia studijų programa – teatro pedagogikos, į ją įstojau. Esu labai patenkinta.
Julija: Ir anksčiau studijavau, bet studijos man pasirodė neįdomios. Tėvai pasiūlė stoti į teatro pedagogiką, nes mokykloje mėgau vaidinti. Pagalvojau, kad tai plati profesija – galėsiu dirbti ir su mažiukais, ir gimnazijoje. Mane įkvėpė ir keli teatro mokytojų pavyzdžiai. Teatro mokytojas visada yra kažkoks kitoks. Jis artimas vaikams, ne ta prasme, kad draugelis, bet suaugęs, pas kurį norisi ateiti. Atsimenu, penktoje klasėje buvau labai nedrąsi, kompleksuota, bet vieną kartą muzikos mokytoja man pasakė: „Kaip tu švyti ant scenos!“ Šie žodžiai įstrigo, pradėjo drąsinti, laisvinti, suteikė tikėjimo savimi. Ir aš norėjau būti toks žmogus, kuris kitam ką nors panašaus pasakytų, taip jį paveiktų.
Silvija: Aš apie teatro pedagogikos studijų programą sužinojau studijų mugėje. Ir pagalvojau, kad tai man: nuo 16 metų dirbau su vaikais stovyklose, nuo vaikystės lankiau teatrą, vaidinau. Todėl ir įstojau. Kitur man blogai sekėsi dirbti – dirbdama su vaikais jaučiuosi geriausiai.
Kas profesiniame kelyje teikia džiaugsmo?
Jelena: Būna, einu į darbą, o nuotaikos nėra. Bet kai pamatai, jog vaikutis, kuris dar vakar nenorėjo ateiti, atbėga ir sako: „Aš šiandien ateisiu, aš noriu!“, motyvuoja keltis ir eiti. Džiugina vaikų pasikeitimai. Matau, kaip vaikui pavyksta, ir kaip jis pats tuo negali patikėti: „Aš tai padariau!“ Tėvai pasakoja, kaip auga vaikų pasitikėjimas savimi. Ir pati matau skirtumą tarp to, koks vaikas buvo vakar, o koks savarankiškas, suaugęs – šiandien. O po mėnesio dar kitoks. Ir tada apima džiaugsmas: ir save myliu, ir vaikus myliu, ir gyvenimą myliu…
Silvija: Atrodo, vaikams atneši nedaug, bet gauni labai teigiamą atsaką. Nes jie moka vienas kitą pamokyti, palaikyti. Tu tik nukreipi, o po to jie patys pradeda tuo keliu eiti… net ne eiti, o bėgti. Smagu matyti, kaip neklaužados vaikai vaidindami pasirodo kitokioje šviesoje. Ir kiti vaikai ima matyti juos kitokius, pasikeičia jų santykis. Bet įdomu, kad tada anie pradeda dar kitaip elgtis. Ir taip nenutrūkstamu ratu.
Julija: Darželyje vaikai laukia teatro laiko, išgirdę, kad ateinu, šaukia: „Valio!“, ir man gera. Bet liūdna, kad jau ketverių metų vaikas kitam sako: „Tu esi blogas“. Esu išmokusi iš Silvijos tokį pasisveikinimą: „Mano širdis atvira tau…“ ir jį naudoju pradėdama užsiėmimą. Kai matau du berniukus, kurie rugsėjo mėnesį dar prie mano akių pešėsi, sakančius vienas kitam: „Mano širdis atvira tau, Tomai“ – man smagu. Ir kai nedrąsi mergytė išdrįsta ką nors padaryti – šios mažos, bet iš tikrųjų vaiko atžvilgiu didelės pergalės, labai džiugina.
Aliona: Mano būrelyje viena mergaitė serga cerebriniu paralyžiumi. Vieno žaidimo metu niekas nenorėjo su ja apsikabinti. Tada sustabdžiau žaidimą, įjungiau muziką, priėjau prie jos ir sakau: „Tu pašok su manimi“. Ji judėjo labai sunkiai. Aš, ją laikydama vos ne glėbyje, sukau ratu ir sakiau: „Tu šaunuolė, kad mane priėmei. Pažadėk, kad kitą kartą mes vėl su tavimi šoksime“. Vėliau, kai žaidėme jau kitą žaidimą, vaikai su ja apsikabino. Jie pamatė, kad ją priėmė mokytoja, todėl ir jie ją integravo į savo kompaniją.
Silvija. Didžiausias džiaugsmas ne dėl tų moksleivių, kurie visada gerai vaidina, bet dėl to vaiko, kuris gerai atlieka bent vieną pratimą. Tada ateina pasididžiavimo savimi jausmas. Mokytojo darbas yra tinkamas tiems, kurie nenori per daug ieškoti prasmės, nes ją matai kiekvieną dieną prieš savo akis. Šio darbo prasmė labai lengvai pastebima. Vaikai mokytojui visada yra gyvas priminimas apie profesijos prasmingumą.
Jelena: Mokytojo ir daktaro profesijose atsakomybė yra daug didesnė. Kaip daktarui suklysti negalima, taip ir mokytojui geriau būtų neklysti. Daktarai dirba su kūnu, o mes – su siela.
Kokią įtaką teatro pamokos daro moksleivių gyvenimui?
Jelena: Kai ėmiau mokytojams ir administracijai pasakoti bei rodyti, kaip vaikai teatro būrelyje keičiasi, atsirado iš jų pusės nukreiptumas. Dabar, kai mokytoja pastebi, jog vaikas negali sukaupti dėmesio, sako tėvams: „Veskite į teatro pamokas“. Netrukus tėveliai pamato teatro pamokų prasmę.
Julija. Aš bendrauju su iniciatyviais, suinteresuotais vaiko gerove tėvais. Žinoma, man, kaip pradedančiai, būna dar sunku atsakyti į tėvų klausimus. Bet matau, kad maždaug pusė tėvų elgiasi taip, tartum vaiką būtų atvedę į talentų kalvę. Prisimenu, ketverių metų vaiko tėtis paklausė: „O ar jis natūraliai vaidina?“ Atsakiau: „Na, taip, natūraliai.“ Manau, reiktų šviesti tėvus, kalbėti su jais daugiau apie teatro ugdomąją vertę, o ne vaikų skatinimą tapti aktoriais. Juk nuo ketverių metų stojimui į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nerengiame.
Silvija: Teatro vaidinimai man – antraeilis dalykas, nes iki jų parengimo yra svarbesnių dalykų, tokių kaip vaikų susikaupimas, įsivaizdavimas, partnerystė. Kai kalbu su kitais pedagogais, jie sako, kad šių dienų vaikai nėra tokie pat, kokie buvo prieš penkiolika metų, reikia įdėti daugiau pastangų, jei norime suvaidinti tai, ką galėtume parodyti.
Julija: Kuriant vaidinimą, nesinori sustatyti vaikų į eilę ir pasakyti: „Tu sakysi tą, tavo intonacija tokia, o tu darai taip“. Norisi, kad vaikai kurtų. O tam reikia juos išlaisvinti, kai kuriuos gal šiek tiek prislopinti, kad suprastų, jog reikia leisti ir kitam pasireikšti. Kad galėtum statyti spektaklį, kuriame vaikai galėtų augti, juos pirma reikia sulipdyti kaip kolektyvą.
Ką galvojate apie šiandienę mokytojo situaciją?
Julija: Aš nemanau, kad mokytojo darbas yra ne prestižinis, kad tai blogai apmokama profesija, sunki profesija ir pan. Aš manau atvirkščiai. Savo praktikoje susiduriu su jaunais tėvais, trisdešimtmečiais, ir jaučiu, kad esu gerbiama. Manęs tėvai klausia: „Štai yra tokia situacija, kaip jūs manote, kaip pasielgti?“ Man padėkoja. Mano šeima mane labai palaiko. Mama giriasi draugėms, kad aš pasirinkau šią profesiją. Atsakomybė, apie kurią kalbėjo Jelena, ir suteikia prestižo mokytojo profesijai. Manau, mokytojas turi būti šventas. Mes, kaip ir šeima, formuojame ateitį. Užaugs vaikas, ir eis jis priimti sprendimų, kažką veikti, kažką kurti. Ir už tai mes atsakome.
Silvija: Kai pakalbu su bendraamžiais apie tai, kas padarė jų gyvenime didžiausią įtaką, ne visi atsako, jog tėvai. Tėvus gerbiame, bet jų nepasirenkame. Būdamas vyresnio amžiaus renkiesi, kokius būrelius lankysi, kas bus tavo autoritetai. Ir jais tampa pedagogai. Yra vadinamieji dvasios tėvai, ir yra genetiniai tėvai. Abejus myli. Reikia pripažinti, kad ne visi tėvai gali duoti savo vaikui to, ko jam reikia. Kai susipažįstu su naujais žmonėmis ir pasakau, jog esu mokytoja, visi nustemba, bet pagarbiai. Malonu, kad būdama dvidešimt vienerių metų esu mokytoja ir sulaukiu pagarbos iš aplinkinių.
Studentes kalbino VDU Švietimo akademijos Mokytojų rengimo instituto doc. dr. Vida Kazragytė.
