Vilius Tamošaitis – ne tik muzikos prodiuseris ar dubliažo režisierius, bet ir žmogus, kuris kuria pagardus su charakteriu. Jo prekės ženklas „Maži mamutai“ gimė iš meilės maistui ir noro kurti skonius, kurie įsimena. Nors muzika vis dar svarbi, šiuo metu Vilius daugiausia laiko praleidžia virtuvėje. Čia jis kuria ne mažiau kūrybingai nei studijoje. Apie skonį, garsą, chaosą galvoje ir naujus planus – šiame pokalbyje.
Viliau, kaip iš muzikos pasaulio patekai į virtuvę? Ar garso ir skonio kūryba turi ką nors bendra?
Labai geras klausimas. Atpažinę mane, žmonės dažnai klausia, ar dar kuriu muziką, ar koncertuoju. Mano atsakymas visuomet yra toks: tai yra mano naujoji scena, nauja kūryba. Važinėju po arenas ir miesto šventes. Tik pristatau ne savo muziką, o pagardus. Skonio ir garso kūryba yra labai artima. Abi sferos paliečia tavo jausmus. Ta kūrybinė energija persiduoda ir per skonį, ir per garsą. Tai, sakyčiau, tikrai labai artima ir bendra. O į virtuvę iš muzikos patekau panašiu metu – abu šie pomėgiai mane lydėjo daugelį metų. Tik pastaruoju metu mano kulinarinė veikla užgožė muzikinę. Beeet atsisveikinimo koncerto dar nesugrojau.
„Maži mamutai“ skamba ir skaniai, ir šiek tiek paslaptingai – kaip gimė šis pavadinimas?
Geri dalykai gimsta tiesiog. Jie atkeliauja iš kažkur. Galima sakyti – „iš aukščiau“, bet aš tomis aukštumomis nelabai tikiu. Tiesiog kūrėjams dalykai ateina savaime, kai to labiausiai reikia. Taip ir „Maži mamutai“ atkeliavo be didesnių galvojimų. Bet nuo to pavadinimo bėgau. Realiai tai ir buvo pirmasis sugalvotas pavadinimas. Ieškojau kitų, stengiausi, prievartavausi, bet „Maži mamutai“ buvo toks stiprus, unikalus ir savas, kad negalėjau jo pakeisti.
Esi muzikos prodiuseris, atlikėjas, dubliažo režisierius, o dar ir pagardų kūrėjas. Kaip viską spėji ir kurioje veikloje labiausiai atsipalaiduoji?
Aš esu tiesiog žmogus be galvos. Ir niekam nelinkiu tokio gyvenimo, kokį gyvenu aš. Mano galvoje tiesiog beprotnamis – ji pastoviai verda, galvoja, kuria, planuoja. Ir tai vyksta be sustojimo. Labai dažnai bandau nuo to pabėgti, bet neišeina. Kai „Maži mamutai“ užaugo iki tokio lygio, kad viską mesti būtų neprotinga, susiduriu su nežmonišku tempu. Daug darbo studijoje prie filmų (muziką jau pastūmiau į pavėsį), ceche prie puodų, o dienotvarkė dažnai suplanuota minutėmis ir be vietos klaidoms. Jei kažkas lūžta – tenka persiplanuoti pusę savaitės. Bet visos mano veiklos yra mano atsipalaidavimas. Puikiai jaučiuosi dubliažo režisieriaus kėdėje – dėl to negaliu mesti studijos. Taip pat ir pagardų gamyboje. Šios veiklos viena kitą papildo. Visą gyvenimą dirbau darbus, kurie man labai patinka.
Ar atsimeni pirmą pagardą, kuris privertė pagalvoti – „čia jau kažkas rimto“?
Labai sunku pasakyti. Mano asortimente jau yra apie 40 skirtingų produktų, ir kaskart sukūrus kažką naujo pagalvoju – va, šitas bus bomba. Visi jie man brangūs. Kurdama(s) stengiuosi produktą išpildyti maksimaliai. Ir kai jis atsiranda rinkoje, matau, kaip patinka žmonėms. Agurkai „Malonumas“ ir „Aštrumas“, sūdyta karamelė, Sangrita, paukštienos kepenėlių paštetas su sūdyta karamele – tai tikri bombiniai produktai. Labai jais džiaugiuosi.
Eksperimentuoti virtuvėje tau įprasta – bet ar pasitaikė skonių derinys, kuris visiškai nustebino net tave patį?
Aš prigaminu įvairiausių derinių. Vieni patinka labiau, kiti mažiau, bet skonio sprogimas, kuris mane tiesiog nokautuotų – manau, neegzistuoja. Esu daug prisiragavęs – ir ne tik savo maisto. Suprantu, kad didžiulio stebuklo jau neturėčiau tikėtis. Vienas įsimintinas momentas buvo degustacinė vakarienė „Stebukluose“, kai dar nebuvau toks patyręs gamintojas. Tuomet patyriau skonio euforiją. Nuo to laiko ir pats esu pakilęs į tokį lygį – tai mano kasdienybė. Todėl mažiau stebiuosi. Bet skanus maistas vis tiek mane džiugina. Ai, prisiminiau vieną derinį, kuris maloniai-keistai nustebino – Berlyno parodoje savo stende valgėme rūkytus lašinius su mano agurkų džemu su mėtomis. Buvo liuks. Mielai pakartočiau 🙂
Ar pastebi, kad žmonės vis drąsiau renkasi ne tik klasiką, bet ir netikėtus skonius?
Mes einame puikia kryptimi – kalbu apie visą Lietuvos kulinarijos kelią. Užaugome tiek, kad žmonės nebesibaimina ragauti, eksperimentuoti, ieškoti naujų skonių ir derinių. Mane tai labai džiugina. Jei anksčiau girdėdavau „Karamelizuoti svogūnai? Kas čia per biesas?“, tai dabar dažniau tenka išgirsti: „Ai, įprasta. Gal turi kažką įdomesnio?“ Tas pats ir su mano paštetu su sūdyta karamele – skamba crazy, bet jis nuostabus.
Kas šiuo metu tave įkvepia tiek virtuvėje, tiek studijoje – ar tai du atskiri pasauliai, ar visgi vienas kūrybos laukas?
Aš menininkas visame kame – tai mano gyvenimo būdas ir variklis. Atvažiuoju į studiją, ir mane veža visas filmo garsinimo procesas, aktoriai, bendravimas. O ceche man patinka viskas – nuo svogūnų užsakymo, jų pjaustymo, iki išpilstymo ir etiketės priklijavimo. Mane džiugina visi procesai. Esu žmogus veikėjas ir davėjas. Nemėgstu sėdėti ant sofutės ir nieko neveikti.
Ir jei norėtume tave sutikti mieste – kur dažniausiai ragauji, eksperimentuoji ar tiesiog mėgaujiesi skoniu?
Labai retai valgau mieste. Studijoje per pietus užsuku į aplinkinius taškus, bet pasilepinimui dažniausiai gaminu namie. Nemėgstu, kai nueini į restoraną, susimoki nemažus pinigus, o vis tiek turi priekaištų virtuvei. Jie juk dirba savo kasdienį darbą, gamina jau paruoštus receptus. Negi jie negali pagaminti geriau už muzikos prodiuserį? Tai – „skaudžiausia“. Nesakau, kad esu išlepęs ar kad reikia mane stebinti, bet maistas turi būti kokybiškas. Galiu suvalgyti kotletą su bulvių koše ar koldūnus su grietine, bet patiekalas turi būti tvarkingai paruoštas.
Kokias kryptis matai „Mažų mamutų“ ateičiai? Ar svajoji sukurti tokį pagardą, kuris supažindintų lietuvius su dar neatrastais skoniais?
Turiu labai daug minčių. Viena jų – noriu paleisti savo gėrimų liniją. Taip pat svajoju apie sumuštininę – vietą, kur žmonės galėtų ne tik valgyti mano maistą, bet ir įsigyti pagardų. Dėl neatrastų skonių neturiu konkrečių svajonių. Labiau noriu, kad žmonės tiesiog mylėtų mano maistą. Dėl to ir stengiuosi kiek įmanoma labiau.
O kaip tu pats matai savo kelią toliau – daugiau garso, daugiau skonio, ar visko po truputį?
Visas „Mažų mamutų“ projektas gimė iš meilės maistui. Jam vystantis, pasakiau sau, kad tai bus mano pensija. Muzikos iki senatvės nekursiu – norėčiau, kad kažkas man uždirbtų oriai senatvei. Tikiu, kad mamutai mane maitins, o muzika liks mano sielos dalis. Pamatysim. Labai neplanuoju – tiesiog mėgaujuosi gyvenimu ir šia diena.
Beje, išduosiu viešą paslaptį – kaip tik rašau „Mažų mamutų“ knygą. Tai bus kulinarinis „albumas“ su visa mamutų istorija, receptais ir muzika. Noriu sujungti savo sritis. Kada viskas susijungs – pamatysim 🙂
Ačiū už pokalbį!