Kas nutinka, kai susitinka preciziška garso režisūra, alternatyvi elektronika ir jautrus kanklių skambesys? Rezultatas – albumas „Neriuos“, kuriame Rugilė Norbutaitė („thelastsunday“) ir Jausmė Elena Stonkutė tyrinėja asmenines transformacijas. Rugilė šiame interviu pasakoja apie savo kelią nuo klasikinės gitaros iki elektroninių aranžuočių, studijų LMTA įtaką ir tą lemtingą „paskutinį sekmadienį“, kai nusprendė nebetikėti savo baimėmis, o tiesiog kurti.
Šis pusantrų metų brandintas kūrybinis dialogas jau netrukus persikels iš studijos į sceną: kovo 5 d. Vilniaus dainykloje „Estrada“ atlikėjos kviečia albumą patirti gyvai. Tai bus ne tik koncertas, bet ir atviras pasakojimas apie dainų gimimą bei intymų nėrimą į bendrą garsinį pasaulį.
Kaip atrodo tavo kelias iki muzikos prodiusavimo: kas tave labiausiai formavo kaip kūrėją ir asmenybę?
Užaugau Tauragėje, mikrorajone – tarp betoninių daugiabučių, gamtos, ramybės ir daugybės vaikų kieme. Turiu vyresnį brolį, kurio muzikinis skonis tuo metu stipriai formavo ir manąjį. Mano pirmoji pažintis su muzika buvo repo žanro muzika – šiandien jo beveik neklausau, bet tuo metu jis man atvėrė duris į muziką.
Šeimoje turėjau muzikuojantį senelį – jis grojo gitara, smuiku, akordeonu. Matyt, iš jo ir paveldėjau trauką instrumentams, muzikai. Vienuolikos pradėjau mokytis klasikinės gitaros ir ji tapo mano pirmuoju rimtu kūrybiniu įrankiu. Visgi namuose muzika nebuvo nuolatinis fonas – artimesnė pažintis su ja prasidėjo vėliau, kai mano aplinkoje atsirado vyresnių draugų. Būtent jie supažindino mane su alternatyvia muzika, kuri man padarė itin stiprų įspūdį. Nuo tada iš jos, galima sakyti, taip ir „neišlipau“.
Penkiolikos pradėjau kurti pati – su gitara, labai intuityviai. Tačiau ilgainiui pajutau, kad vien instrument pilnai saviraiškai man nepakanka. Septyniolikos jau gana aiškiai supratau, kad mano kelias turėtų būti susijęs su garsu plačiąja prasme. Nors turėjau muzikinį išsilavinimą, techninių žinių beveik neturėjau, todėl įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) garso režisūros studijas. Ten prasidėjo mano artima pažintis su techniniais garso niuansais, kurie atvėrė duris ir į elektroninę muziką.
Studijų metais vis labiau gilinausi į elektroninės muzikos kūrybinius įrankius, eksperimentavau, ieškojau savo skambesio. Tai buvo intensyvus augimo etapas – tiek techniškai, tiek kūrybiškai. Žvelgdama atgal matau gana ilgą kelią nuo pirmųjų, dar nedrąsių kūrinių iki albumo „Neriuos“, kuris tapo mano bakalauro darbu ir savotišku studijų metų progreso įrėminimu.
Kas slepiasi po tavo sceniniu vardu „thelastsunday“?
Mano sceninis vardas labai glaudžiai susijęs su augimu Tauragėje. Ten muzikuojančių bendraamžių buvo nedaug, o meno kryptis apskritai neatrodė rimta ar įtikinama aplinkiniams. Juolab kad mokiausi labai gerai, tad iš manęs buvo tikimasi „tvirtesnio“, labiau prognozuojamo kelio. Pati ilgą laiką savyje turėjau dvejonių, tačiau vieną dieną atėjo labai aiškus suvokimas – jei noriu būti sąžininga sau, turiu rinktis tai, kas mane iš tikrųjų traukia. Dažnai sakome, kad „nuo pirmadienio“ pradėsime sportuoti, sveikiau gyventi ar kitaip keisti savo gyvenimą. Mano atveju ta lūžio diena ir buvo tas paskutinis sekmadienis prieš pokyčius – paskutinė diena, kai dar leidau sau netikėti savimi.
Kaip tavo gyvenime atsirado Jausmė ir kaip gimė idėja sukurti bendrą albumą?
Jausmė mano kelyje atsirado gana paprastai – per socialines medijas. Kartais kūrybiniai susitikimai įvyksta visai nepoetiškai, bet labai laiku. Tuo metu ji ieškojo kūrybinių partnerysčių, o aš jau brandinau mintį apie albumą. Vis daugiau svarsčiau, kad tai nebūtinai turi būti solinis darbas – priešingai, mane labai traukė idėja pirmą kartą kurti tandeme.
Norėjosi ne tik prodiusuoti muziką, bet ir dirbti su kito žmogaus balsu – ieškoti melodinių linijų, pritariančių vokalų, harmonijų. Jausmė ilgai nedvejojo ir sutiko. Mūsų pirmoji pažintis buvo gana darbinė, bet natūraliai peraugo į draugystę. Iš pradžių planavome, kad ji prisijungs įdainuoti kelis kūrinius, tačiau mums dirbti sekėsi tiek gerai, kad viskas išsirutuliojo į pilnos trukmės albumą. Tai tapo ne tik bendru projektu, bet ir bendru augimo etapu.
Kodėl albumui pasirinkote būtent pavadinimą „Neriuos“: ką jis simbolizuoja tau asmeniškai?
„Neriuos“ yra ir titulinė albumo daina, labai tiksliai apibrėžianti viso albumo mintį. Šis žodis talpina kelias prasmes. Pirmiausia – išsinėrimą. Iš per ankštos odos, iš senų įpročių, iš ribojančių įsitikinimų. Taip pat – nėrimą vąšeliu: lėtą, kantrų, sluoksnis po sluoksnio kuriamą audinį. Ir panirimą – į muziką, o per muziką – į save.
Kuriant albumą nėriausi ir aš. Ieškojau naujų skambesių, leidau sau neprisirišti prie įprastų struktūrų, atradau naujas garsines spalvas ir žanrinius sluoksnius savo kūryboje. Tai buvo procesas, kuriame teko išsinerti ir iš patirčių, kurios stabdė augimą. Tuo pat metu nėrėsi ir Jausmė – ieškodama savo tapatybės naujame, jai dar nepažintame skambesyje.
Kūrybinis procesas ne visada būna lengvas: su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte dirbdamos prie šio albumo?
Man tai buvo pirmasis bendras projektas su kitu kūrėju, todėl didžiausias iššūkis buvo išmokti mąstyti ne vien už save. Reikėjo galvoti ne tik apie tai, ką pati daryčiau kūrinyje, bet ir kaip jame atsiras vietos kitam žmogui – jo balsui, muzikiniam skoniui, kūrybiniam identitetui. Tai pareikalavo daug jautrumo ir lankstumo.
Iš Jausmės pusės iššūkis buvo prisitaikyti prie mano kuriamų aranžuočių. Jos dažnai yra dvilypės – kūriniai tarsi skyla į dvi gana priešingas puses, kontrastingas nuotaikas. Tačiau kuo daugiau dirbome kartu, tuo lengviau darėsi viena kitą suprasti. Pamažu perpratome viena kitos kūrybinę logiką, ir atėjo momentas, kai klausimų beveik nebeliko – sprendimai tapo intuityvūs ir bendri.
Žinoma, buvo ir ilgų studijos sesijų ieškant tinkamų melodijų, ir nusivylimų, kai jų nepavykdavo rasti. Buvo ir studentiškų „ai, bus gerai“ momentų, bet galiausiai nieko nepaleidome tol, kol abi nebuvome šimtu procentų patenkintos rezultatu. Iš tiesų mūsų muzikinis skonis ir estetikos suvokimas labai panašūs, todėl esminių kūrybinių konfliktų neturėjome. Bendra vizija ir atvedė į tokį rezultatą, kuriuo šiandien galime nuoširdžiai džiaugtis.
Kaip atrodė jūsų bendras kūrybinis procesas: kaip sujungėte elektronikos garsus ir gyvą skambesį?
Pirmasis kūrybinis etapas buvo mano rankose – kūriau elektronines aranžuotes, dėliojau dainų struktūras, pagrindinius elementus, formavau bendrą kiekvieno kūrinio kryptį. Atsirado elektroninių instrumentų sluoksniai, ritmika, taip pat įrašiau ir gitaros partijas. Iš esmės Jausmė iš karto gavo visas aštuonių dainų instrumentuotes – jau gana aiškias, suformuotas erdves, kuriose jai reikėjo atrasti savo vietą: parašyti tekstus, sukurti melodines vokalo linijas.
Vėliau susitikome studijoje ir pradėjome gyvą darbą su vokalais: kartu ieškojome melodijų, kūrėme harmonijas, kartais tekstai gimdavo spontaniškai, čia pat, įrašų metu. Procese buvo daug eksperimentų ir netikėtų sprendimų, kurie galiausiai liko galutinėse dainų versijose. Įrašius įvairias vokalų versijas, galėjau laisvai žaisti su jų tekstūromis – sluoksniuoti, deformuoti ir kurti elektroninį audinį taip, kad balsas taptų ne tik pasakojimo priemone, bet ir garso dizaino dalimi. Turėjome ir daug juoko, daug netikėtų, kartais labai juokingų variantų – medžiagos buvo tiek, kad kūriniai galėjo pasukti visai skirtingomis kryptimis.
Paskutinis įrašų etapas buvo kanklių įrašymas. Mums buvo svarbu, kad jos netaptų dominuojančiu, „folkloriniu“ akcentu. Norėjome, kad kanklės būtų subtiliai įpintos į elektronines aranžuotes – tarsi dar vienas sluoksnis, dar viena spalva. Jos grojamos ne „čiurlenimo“ principu, o labiau kaip konkretus melodinis instrumentas, iš kurio reikalaujama aiškių natų ir funkcijos – kas šiam instrumentui nėra įprasta. Dėl to kartais klausytojai net nepastebi, kur jos skamba – ir būtent toks buvo mūsų tikslas.
Vienas svarbiausių dalykų, kurį, manau, pavyko pasiekti, – tai balansas tarp platesnei auditorijai prieinamo skambesio ir alternatyvios estetikos. Alternatyvumas slypi aranžuotėse, struktūriniuose sprendimuose, o joms atsvara tampa vokalai – artimesni pop muzikos produkcijai. Tas viduriukas mums buvo labai svarbus.
Ko tikiesi iš būsimų koncertų ir koks jausmas galutinai paleisti šį albumą klausytojams?
Po pusantrų metų kūrybinio proceso paleisti albumą klausytojams yra sunkiai nusakomas jausmas. Kai taip ilgai jį gludini lyg skulptūrą – sluoksnis po sluoksnio, detalė po detalės – jis tampa labai artimas. Ir tada vieną dieną jis staiga ima gyventi savarankiškai, jį išgirsta daugybė žmonių. Didžiulė laimė matyti, kad tai, kas mums buvo svarbu ir gražu, taip pat paliečia ir klausytojus.Norėjosi, kad albumas būtų ne tik mūsų vidinis pasaulis, bet ir atviras dialogas su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad jis yra išgirstas ir įvertintas.
O iš koncertų tikiuosi gyvo ryšio. Norisi, kad šių dainų istorijos neliktų tik įrašuose – kad jos tęstųsi scenoje. Koncertuose bus vietos ir užsimerkus linguoti, ir drąsiai šokti. Labai smalsu pamatyti, kaip šios dainos veikia žmones gyvai – kokią energiją jos sukuria erdvėje.
Kovo 5 d. Vilniaus dainykloje „Estrada“ kviečiame patirti šį albumą gyvai. Ten ne tik sugrosime visus albumo kūrinius, bet ir plačiau papasakosime apie kiekvienos dainos istoriją bei kūrybinį procesą