Ranga Madhuri „Masters of Calm“ festivalyje atsidūrė prieš keletą metų – iš pradžių kaip dalyvė, vėliau kaip savanorė, o dabar ji yra viena iš žmonių, atsakingų už viso renginio organizavimą. Šiame interviu kalbamės apie tai, kaip iš tikrųjų gimsta sąmoningumo festivalis, kurio tikslas nėra įspūdžiai, o ryšys. Ranga atvirai dalijasi užkulisiais, iššūkiais ir tuo, kodėl šis festivalis daugeliui tampa ne tik vasaros patirtimi, bet ir gyvenimo posūkiu.
Kokia buvo Jūsų asmeninė kelionė iki „Masters of Calm“ – kas įkvėpė kurti šį festivalį?
Į „Masterius“ pirmą kartą atvykau tik vienai dienai, 2016 metais, pakviesta draugo. Tuo metu festivalis dar vyko Zarasuose. Negalėjau patikėti, kad Lietuvoje vyksta tokio formato renginys, apie kurį anksčiau net nebuvau girdėjusi. Tuo metu gyvenau Brazilijoje, dirbau su kultūriniais renginiais ir muzikos festivaliais, o „Masteriai“ man atvėrė naują, kitokių renginių pasaulį.
Nuo tada „Masters of Calm“ tapo vieta, kur kasmet susitinku su šeima ir draugais, kai grįžtu į Lietuvą. Vienais metais prisijungiau kaip savanorė – koordinavau festivalio kavinukę. Atsimenu, kaip sunku buvo grįžti į „realybę“ po tokios patirties, nes savanoriai gyvena tarsi mini festivalyje festivalio viduje. Po kelerių metų sulaukiau kvietimo perimti festivalio organizavimą. Tuo metu kaip tik grįžau gyventi į Lietuvą, tad pajutau, kad noriu ir galiu kurti šią erdvę toliau. Jaučiau, kad tokia bendruomenė ir tokio pobūdžio renginiai Lietuvoje labai reikalingi. Ir kaip renginių organizatorei – tai nuostabus, bet kartu ir sudėtingas iššūkis. Juk tai vienintelis festivalis Lietuvoje, trunkantis net 10 dienų!
Kaip apibūdintumėte festivalio atmosferą žmogui, kuris jame dar niekada nesilankė?
Sunku žodžiais nupasakoti tai, ką būtina patirti gyvai. Ir kalbu ne tik kaip festivalio organizatorė, bet ir ilgametė dalyvė – atvykus į festivalį Auksinėje girioje, patenki į utopiją. Ir ją palikti festivaliui pasibaigus tikrai nelengva. Tai vieta, kur žmonės neskuba, bet yra pilni energijos ir gyvasties. Kur su nepažįstamuoju po pušimis gali apturėti giliausią, transformuojantį pokalbį. Kur gali būti vienas, bet nesijausti vienišas. Bet nežinau, kaip galėtų būti kitaip, kai į vieną vietą susirenka sąmoningumo gyvenime ieškantys, atsipalaidavę, džiaugsmingos dvasios pilni žmonės. Įdomu stebėti, kaip žmonės išmoksta jaustis patogiai įvairiose savo būsenose, atsiveria, atranda save iš naujo ir dar dalijasi tuo su kitais. „Masters of Calm“ yra džiaugsmo festivalis.
Kaip atrodo pasiruošimo procesas tokiam kompleksiškam festivaliui? Kiek laiko ir žmonių įsitraukia į organizavimą nuo pirmos idėjos iki paskutinio vakaro?
„Masters of Calm“ organizavimas nesustoja niekada – vos pasibaigus festivaliui, jau pradedame svajoti apie kitus metus. Stebime, kas pavyko, kur galime augti, ką norime sustiprinti. Pats svarbiausias elementas – bendruomenė. Festivalį kuria savanoriai – jie ne tik padeda, bet ir siūlo temas, lektorius, atsineša savo idėjas. Geradarių sąmoningumas atsispindi visoje festivalio programoje. Mes, kaip organizatoriai, visą savo energiją skiriame savanoriams, o jie tą energiją perduoda dalyviams.
Ruoštis pradedame likus pusmečiui – formuojame kuratorių komandą, kuri rūpinasi konkrečiomis festivalio sritimis. O likus trims mėnesiams iki renginio, prisijungia daugiau nei 200 savanorių. Jie savo rankomis pastato festivalį. Savanorių mokymus veda pats festivalio įkūrėjas, vidinės organizacijų kultūros formavimo, krizių valdymo ir asmeninio tobulėjimo ekspertas Mindaugas Vidugiris. Šis procesas mums tapo festivaliu prieš festivalį.
„Masters of Calm“ siūlo daugiau nei šimtą praktikų ir paskaitų – nuo meditacijos iki saviugdos. Kaip atrenkate turinį, kad jis būtų ne tik įvairus, bet ir iš tiesų prasmingas?
Turinį atrenkame ne galvodami, ką būtų įdomu pasiūlyti, o įsiklausydami – ką svarbu išgirsti. Festivalio programą statome ant penkių gyvų temų: santykiai, sveikata, lyderystė, finansai ir patirtys. Tai ne tiesiog temos, o keliai, kuriais kasdien žingsniuoja mūsų auditorija. Todėl kiekviena paskaita ar praktika turi vieną tikslą – padėti žmogui sustoti ir išgirsti save: kur aš dabar? Ko man iš tiesų reikia? Renkame lektorius, kurie kalba ne iš teorijų, o iš gyvenimo patirties. Svarbiausias kriterijus – autentiškumas. Mums rūpi ne sukurti įspūdį, o sujudinti vidų. Sąmoningumas – tai ne nušvitimas. Tai mažų pasirinkimų šventė kasdienybėje. Ir jei žmogus iš festivalio išvažiuoja labiau susijungęs su savimi – vadinasi, atranka buvo teisinga.
Daugeliui festivalis – tai pramoga, bet Jūs kviečiate nerti giliau. Kaip pavyksta sukurti erdvę, kurioje žmonės atsiveria, dalijasi giliausiomis patirtimis ir nebijo būti savimi?
Viskas prasideda nuo žmonių – ne nuo scenų ar paskaitų, o nuo jausmo, kad esi laukiamas toks, koks esi. „Masters of Calm“ širdis – bendruomenė. Savanoriai šią erdvę pradeda kurti dar gerokai prieš pirmą dalyvio atvykimą. Jie ne tik padeda – jie klausosi, svajoja kartu. Jų jautrumas formuoja visą festivalio audinį. Saugumas čia gimsta ne iš taisyklių, o iš rūpesčio. Kai niekas nesistengia tavęs pataisyti. Kai niekam nereikia, kad būtum geresnis – tik tikresnis. Kai gali pasakyti: „noriu gyventi sąmoningiau, bet kartais nepavyksta“, ir išgirsti: „mes irgi“. Tokia erdvė kviečia ne į tobulumą, o į žmogiškumą. Į buvimą vieniems su kitais atvira širdimi. Čia susitinka tie, kurie ieško ne triukšmo, o tylos. Ne bėgimo, o buvimo. Tie, kurie ateina ne pasiimti, o dalintis. Ir kai bendruomenė renkasi ne iš trūkumo, o iš gausos – tada pradeda skleistis tikras atvirumas.
Kokį vaidmenį „Masters of Calm“ festivalyje atlieka muzika, kūryba ir kultūra? Kaip šie elementai padeda kurti tikrą bendruomenę?
Man muzika, kūryba ir kultūra nėra festivalio priedai – tai pats kvėpavimas, kuriuo gyvena „Masters of Calm“. Mes nekuriame renginio, kuriame kažkas groja, kažkas piešia, kažkas kalba. Mes kuriame gyvą, jautrią erdvę, kur kiekvienas žmogus tampa dalimi vyksmo – ne stebėtoju, o kūrėju. Koncertai, ekstatiniai šokiai, praktikos – tai momentai, kai kažkas tavo viduje ima švelniai virpėti. Garsai sujungia su kitais, o užsimerkus gali pajusti, kad nesi vienas. Vakaro koncertai po atviru dangumi, tylūs rytiniai garsai, net bendra daina prie laužo – tai tikri, nesurežisuoti momentai, kurie augina ryšį. Kai žmonės dalijasi tuo, kas jiems gražu ir tikra – tada gimsta bendruomenė. Ne iš organizacijos, o iš širdies į širdį. Muzika, kūryba ir kultūra čia veikia ne mažiau nei bet kuri paskaita – jos neša jausmą, kuris lieka net tada, kai festivalis jau seniai pasibaigęs.
Kaip atrodo Jūsų diena festivalio metu, ir koks momentas Jums asmeniškai yra pats svarbiausias?
Šie metai – pirmieji, kai stoviu už festivalio vairo, todėl net pačiai įdomu, kaip atrodys mano diena. Iki šiol daugiausia laiko praleisdavau su savanoriais – ne paskaitose, o virtuvėje, prie kavos ar tiesiog bendraudama su komanda. Man asmeniškai ypatingiausias momentas – maisto dalinimas. Tai viena giliausių festivalio tradicijų, kurią perėmėme iš savo mokytojų Indijoje, kur kasdien maitinami tūkstančiai žmonių. Matyti, kaip savanoriai su meile (ir kartais net su ašaromis) pagamina milžiniškus kiekius maisto, o paskui mes jį daliname daugiau nei 2500 žmonių, kviesdami pakartoti tiek, kiek norisi – tai gryno dosnumo patirtis. Ir kai gali ištarti: „valgyk kiek nori, visko užteks visiems“, kažkas viduje labai suvirpa. Išeinu su šypsena – tai viena tikriausių akimirkų visame festivalyje.
Šiais metais festivalis vėl grįžta su pilna jėga – kokių naujovių ar netikėtumų galima tikėtis šių metų programoje?
Norisi sakyti – grįžtame ne su jėga, o su gyvybe. Šių metų programa alsuoja tuo, kuo ir pats gyvenimas: netobulu grožiu, giliu buvimu, netikėtu švelnumu. Bus daugiau nei šimtas praktikų ir paskaitų – bet svarbiausia ne skaičiai. Svarbiausia tai, kad kiekviena diena bus kaip kelionė: su ryto ritualais, klausimais, į kuriuos nereikia iškart atsakyti, ir vakaro koncertais po dangumi, kur gali tiesiog būti. Turėsime svečių iš Brazilijos, Portugalijos, Italijos, JAV, Olandijos, Indijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos, Izraelio ir, žinoma, Lietuvos. Jie į festivalį atveža ne tik žinias, bet ir kultūrinę šilumą.
Bus naujų formatų: kvėpavimo koncertai, patyriminės tylos sesijos, šokio improvizacijos, kuriose nereikia mokėti šokti – tik išdrįsti judėti. Dar vienas svarbus pokytis – kviečiame lankytojus kurti savo asmeninę festivalio istoriją: rinktis temas, kurios šiuo metu jiems svarbios. Santykiai, sveikata, lyderystė, finansai, patirtys – penkios kryptys tampa tarsi kompasu, padedančiu ne pasimesti, o susitikti su savimi. Jei reikėtų įvardinti vieną didžiausią pokytį – tai būtų tonas. Šiemet daugiau nei bet kada kalbame ne apie augimą dėl augimo, o apie šventimą to, kur jau esi. Nes sąmoningumas – tai ne varžybos. Tai buvimas. Ir mes esame čia tam, kad švęstume būtent šitą buvimą kartu.
Kokią „Masters of Calm“ ateitį matote? Ar festivalis turi augimo ar plėtros viziją? Ar turite idėjų, kurios dar neįgyvendintos, bet tikite, kad vieną dieną taps neatsiejama festivalio dalimi?
Jau žengiame pirmuosius žingsnius kuriant Geradarių akademiją. Jos tikslas – sukurti erdvę, kur bendruomenės žmonės galėtų visus metus gilinti žinias ir praktikuoti ubuntu – bendrystės, lyderystės ir tarpusavio rūpesčio principus. Tai ta pati filosofija, kuria vadovaujamės ugdydami savanorius festivalio metu. Tikime, kad šie principai gali būti naudingi ir vadovams, dirbantiems su komandomis, bendruomenėmis ar šeimose. Norime, kad „Masters of Calm“ nebūtų tik vasaros renginys, o gyvas judėjimas, kuris kuria pokytį ir tarp festivalių.