Ar kada nors žiūrėjai į žvaigždėtą dangų ir klausei savęs – kas slypi už kosmoso ribų? Būtent toks klausimas tapo impulsu kurti Postcosmos festivalį, kuriame susitinka gamta, menas, mokslas ir poezija.
Šiame interviu organizatorė atskleidžia, kaip gimė ši idėja, kodėl vis daugiau žmonių ieško tylos ir prasmės, ir ką kiekvienas parsiveža iš šio išskirtinio susitikimo po žvaigždėmis.
Kaip gimė „Postcosmos“ idėja? Ar tai labiau svajonė, eksperimentas, o gal natūralus poreikis kurti kažką kitokio?
Postcosmos idėja gimė klausantis daug instrumentinės muzikos, skaitant poeziją ir galvojant apie kosmosą, bandant pajusti vidinę suvokimo ribą, klausiant savęs, kas yra ten, kur baigiasi kosmosas. Iš pradžių koncertus, festivalio epizodus rengiau viena, paskui prašydama bičiulių, bendraminčių pagalbos, galiausiai kartu su idėja užsikrėtusiais pakeleiviais ėmėme ieškoti vietos idėjoms įgyvendinti. Taip gimė pirmas renginys atvirame ore su nakvyne Senovinėje Dangaus šviesulių stebykloje. Gal tai buvo vidurio jaunystės krizės kūryba (šypsosi), bet ji vis dar tęsiasi. Šiemet planuojame jau 5-ą festivalio gryname ore versiją.
Ką jums reiškia šių metų tema „Žvaigždžių dulkės“? Ar ši mintis jums asmeniškai artima?
Taip, nes mes visi ir esame iš žvaigždžių. Manau, kad kasdienybėje taip pat daug vyksta cirkuliacijos, viskas su viskuo susiję, viskas atsiranda iš nieko, niekas – iš visko. Kadangi pastaruosius metus buvome kiek pritilę festivalio organizavimo reikalais, tai ši tema kartu atliepia ir atgimimą, pasirodymą kiek kitokiu pavidalu. Nors iš esmės festivalio koncepcijos nekeitėme, patys per tą laiką jau esame šiek tiek kitokie, vadinasi ir renginys bus jau kitaip geras.
Nuotrauka: festivalis Postcosmos
Festivalis jungia mokslą, meną ir gamtą. Kaip manote – ar ši sintezė padeda žmonėms labiau priartėti prie savęs?
Manau, kad taip. Kartais nukeliauti į save galima ir namie, ant savo sofos, bet išėję į aplinką, specialiai sukurtą, pateiktą taip, kaip pats vienas nepasidarytum, pradedam save dar kitaip pasimatuoti, stipriai patobulinti, įkvėpti. Dažnai net nežinome, kokie galime tapti, kaip galime jaustis, ko galime užsimanyti gyvenime. Festivaliai, man asmeniškai, buvo ta aplinka, kur per gan trumpą laiką išgyvendavau superkoncentruotą emocijų paletę, o kartu rasdavau ir įkvėpimą savo veikloms.
Kuri festivalio dalis jus pačius labiausiai įkvepia – muzika, pokalbiai, tyla gamtoje?
Viskas. Geriausia tai, jog kai jau atvažiuoji tai viską ten ir randi.
Ar pastebite, kad vis daugiau žmonių ieško ne triukšmingų renginių, o turiningų, gilesnių patirčių?
Taip, manau, kad žmonės vis labiau save saugo – nuo nepatogumų, sunkumų, nuo aplinkos, kuri nėra „sava“, kurioje reikia kažkaip prisitaikyti, su kažkuo nesuprantamu „aiškintis“. Dabar ne masinių renginių laikas. Tikiu, kad kažkada jis vėl grįš visu gražumu, nes mes esame bendruomeniškos būtybės ir minioje patiriame daug daugiau euforijos nei po vieną, tačiau šiuo metu visi itin ieško individualumo ir išskirtinumo, atskirumo, savitumo. Bet tai yra natūralu – ir gamtoje, kosmose visada vyksta arba jungimasis, arba atsiskyrimas, arba kūryba, arba destrukcija. Mumyse tai irgi yra.
Nuotrauka: festivalis Postcosmos
Kaip kuriate festivalio atmosferą – ar svarbiau tai, ką žmogus išgirs, ar kaip jis jausis?
Svarbu yra visa visuma. Mes nerežisuojame, kur svečias kada turėtų eiti, ką jis turėtų klausyti ar suprasti. Pateikiame gan platų veiklų pasirinkimą – tiek muzika yra skirtinga, tiek paskaitos. Svečiai taip pat gali nueiti į Etnokosmologijos muziejų, maudytis, dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ir t.t. Taigi, tas asmeninis lankytojo santykis su tuo, kas vyksta ir yra gražiausia sinergija. Man labai gražu žiūrėti į žmones, kurie atvažiuoja. Dažnu atveju jie yra kur kas daugiau už tai, kas vyksta aplink juos.
Ar turite mėgstamą ritualą ar veiklą, kuri padeda atsipalaiduoti ir grįžti į save po intensyvaus organizacinio laikotarpio?
Mano asmeninis ritualas grįžus – raudono vyno taurė ir karšti sumuštiniai (juokiasi). O bendrai pailsėti ir išeiti iš tos egzaltuotos streso būsenos padeda miegas, ramybė ir geri prisiminimai.
Ką norėtumėte, kad festivalio lankytojai parsivežtų iš festivalio – įkvėpimą, vidinį sustojimą ar norą kurti kažką savo?
Norėčiau, kad svečiai grįžtų praturtinę savo vidinį kosmosą ir būdami šiek tiek geresniais pasaulio piliečiais nei atvažiavo.
