Rasa Jusionytė kalbina įvairaus plauko lietuvius, kurie kuria meną, sugebėjo atrasti savo nišą, realizavo idėjas kurdami verslą bei iš to pragyvena. Ji projekto / žurnalo / radijo laidos / podcast Ką žmonės dirba visą dieną? įkūrėja. Rasa beria klausimus, provokuojančius nuošidžius ir tikrus atsakymus. Kalbasi apie kūrybinio darbo virtuvę, discipliną, klausia kokiu keliu tenka eiti ir kaip tai išlaisvina. Klausia ir apie iššūkius, ir apie eilines emocijas, su kuriomis kiekvienas savo kelionėje susiduria, tačiau ne visada tai tenka pamatyti, sekant nuotrupas socialinių medijų ervdėse. O atvirumas ir dalinimasis padeda praplėsti minčių srautą, įsileisti naujų idėjų, įsikvėpti, priimti savo baimes ir vis tiek eiti jų link. Dažnai to užtenka, kad patikėtum savimi ir leistumeisi į naują kelionę. Ir mes čia ne apie kelionę svetur.
Rasa ir pati freelancina jau 5 metus, o iš jų, 6 mėnesius jau ir Lietuvoje – šviežia pradžia.
O čia Rasos įrašas, savaitė prieš grįžtant į Vilnių iš Londono:
‘Kai labai užsinori
Kaip aš sugalvojau mesti savo fainą gyvenimą Londone ir varyt į Vilnių.
Kai labai užsinori, tai eini ir darai. Kalbėt apie tai neužtenka. Džiaugtis irgi ne. Vieni žmonės mato norus, kiti – kliūtis tarp jų ir tų jų norų.
Aš, pavyzdžiui, noriu grįžti į Lietuvą. Ir grįžtu. Tik reikėjo palikti svajonių darbą svajonių žurnale, kalną pažinčių, per šešis metus užgyventą gražiausią pasaulyje butą ir mylimą žmogų. Baisu buvo. Ir labai skaudu. Bet kai vaikštai gatvėm, sėdi apsikabinus, dirbi tą savo mylimą darbą ir visad galvoji, o jeigu taip viską imčiau ir Lietuvoje nuveikčiau? Važiuoji dviračiu, faina, bet galvoji, kaip norėčiau Vilniuje važiuoti! Tylus pirma šitas balsas. Nugrūdi toli toli, kad nebesigirdėtų, bet išgrūsti neišeina. Kai lieku su savimi, kai bėgu, darau jogą, plaukioju — kai lieku viena su savo mintimis, išlenda, ir vis garsėja. Ir taip, kol nebegali negirdėti.
Tada supranti, kad tau su šituo tavo gyvenimu jau nebepakeliui. Universitete buvo laikas imti. Kai kūriau savo žurnalą bei agnetūrą, buvo laikas imti. Šešis metus ėmiau. Visą laiką sakiau: “aha, taip, žinoma, galiu, išmoksiu, moku, padarysiu. Tik duokit man, aš imsiu.” O va, su tuo balsu, prabudo supratimas, kad jau laikas duoti.
Kai pradedi duoti — pradedi mokėti mokesčius. Čia ne metafora. Pradedi duoti, kai išmokai kokių darbų nenori, kokių klientų nori, kai jau ne tik dirbi bet ir užsidirbi. O tada jau nori duoti savo šaliai. Aš patriotiška. Skaičiau Lietuvių rašytojų knygas, esu iš mažos šalies, daug kas už ją kovojo, todėl man jau nebereikia. Bet duoti galiu.
Kraunuos daiktus. Išsiplėšiau gabalėlį širdies, bet man jau laikas namo. Keistas tas žmogus. Sėdi, kuria planus, svajoja apie darbus, kuriuos dirbdamas bus laimingas, o kai sunkiai dirba, pasiekia, vistiek neišeina nurimti. Tas pats balsas sako, kad negalima užsisėdėti.
O gal čia tik mano karta tokia? Ta millennial. Ėmėjų, kuriems atrodo, kad visur reikia tikslo, prasmės, ir duoti reikia. Jei negaliu duoti, vadinasi švaistau laiką. Nalaiminga. Nėra prasmės. O dirbu dar tik aštuonis mėnesius. Kaip ten Simon Sinek sakė? Matom svajones, o kalno ne. Nors man sunkiai dirbti patinka. Man šiaip dirbti labai patinka!
O gal tiesiog vieną dieną ateina laikas važiuoti namo?
Nepažįstu aš jūsų. Aš išvis beveik Vilniuje nieko nepažįstu. Nors tie, ant kurių sofų sakė galiu miegot kiek tik noriu, faini.
Baisu taip nieko nepažinoti.
Tikiuosi vieną dieną būsim draugai, pasakysim labas bare(man labai patinka įeiti į kavinę, parduotuvę ar barą ir pasilabinti, trumpai pasišnekučiuoti susitikus gatvėje). Patinka man žmonės ir patinka bendruomenė.
Ko aš ieškau?
Šiaip jau laimės kaip ir visi, bet dabar ne apie tai. Parodykit man savo Vilnių. Savo Kauną. Savo Lietuvą. Einam kavos, ar alaus. Einam pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiais.’
Žemiau: TOP 6 podcast’ai ir Žinių Radijo laidos įrašai
su po kauke pasislėpusiu istorijų autoriumi Sausis, (ne tik) maisto menininke Jolita Vaitkute ir grafikos dizaino kūrybinke Greta Madline, blogere Kotryna Bass, kūrybinės studijos Wide Wings vyrais Gediminu Tamulynu ir Raimondu Kavaliausku, bei Artūru Solovejumi iš Veimotti Jewellery ir Matu Pajarsku iš WoodWe.
Kaip susikurti svajonių profesiją?
Kaip nustatyti, kiek kainuos tavo darbo valanda?
Sako iš kūrybos pragyventi neįmanoma. Ar tikrai taip?
Verslas Lietuvoje, pirkėjai užsienyje!
Ačiū Rasai!
