„Flying Tomato Pizza“ įkūrėjo Nikolo Oženkos istorija prasidėjo ne nuo verslo planų, o nuo užsispyrimo įveikti tobulos picos tešlos receptą. Kelio pradžia priminė kino filmą: sugedę maisto furgonėliai, kuriuos tekdavo stumti į renginius, iki paryčių miltuoti namai ir absoliutus chaosas, virtęs didžiausiu gyvenimo nuotykiu. Šiandien, vadovaudamas 70 žmonių komandai, Nikolas vis dar nepraranda tos pačios pirmykštės aistros ir prisipažįsta – net ir augant verslui, jis niekada neis į kompromisus dėl kokybės, o jį patį vis dar dažnai galima sutikti prie picos krosnies.
Nikolai, kaip apskritai tavo gyvenime atsirado aistra picų kepimui?
Visuomet mėgau skaniai valgyti ir eksperimentuoti virtuvėje. Tačiau pica man ilgą laiką buvo tikras iššūkis – kad ir kiek bandydavau, nepavykdavo iškepti tokios, kokios norėjau. Būtent tas sudėtingumas ir procesas mane labai sužavėjo.
Pradėjau daugiau domėtis tešlos gamyba, skirtingais ingredientais, kepimo temperatūra ir technikomis. Kuo daugiau bandžiau, tuo labiau įsitraukiau. Ilgainiui supratau, kad picų kepimas yra ne tik maisto gaminimas, bet ir kūryba bei nuolatinis tobulėjimas. Taip pamažu ir gimė mano aistra picoms.
Pradėjai nuo maisto furgonėlio. Koks buvo pats chaotiškiausias arba linksmiausias nutikimas tuo metu? Ar buvo momentų, kai galvojai – ką aš čia darau?
Viskas prasidėjo gana chaotiškai, nes aš esu iš tų žmonių – jei sugalvoju idėją, noriu ją įgyvendinti kuo greičiau. Tuo metu neturėjau ir daug lėšų, todėl visas dėmesys buvo skirtas „foodtrucko“ dizainui ir tam, kad jis atrodytų išskirtinai. Dėl to techninei daliai, ypač variklio remontui, tiesiog nebeliko laiko ir pinigų.
Kartais važiuodami į renginius su komanda turėdavome jį užkurti stumdami – vaizdas būdavo tikrai komiškas. Kartą kuras baigėsi vidury kelio, kai važiavome į renginį Kaune – „foodtruckas“ liko stovėti kažkur tarp Vilniaus ir Kauno. Tokių momentų buvo tikrai ne vienas, ir tuo metu kartais pagalvodavau: „Ką aš čia darau?“
Buvo ir kitų absurdiškai linksmų situacijų. Pavyzdžiui, kai draugai sukdavo tešlą sandėlyje, o aš likdavau ją daryti iki keturių ryto. Namai tuo metu praktiškai buvo tapę tešlos gamybos cechu – visur miltai, dėžės, ingredientai. Atrodė visiškas chaosas, bet tuo pačiu buvo labai smagu.
Bet linksmiausia buvo tai, kad pačioje pradžioje viską darėme kartu su draugais. Mano širdies draugė ir jie labai mane palaikė. Buvo daugiau linksmybių negu darbo – daug juoko, improvizacijos ir bendrų nuotykių. Ir kažkaip iš viso to chaoso pamažu gimė tai, ką turime šiandien. Dabar kartais net pasiilgstu tų laikų.
Kada pajutai, kad iš hobio gimsta verslas? Kas buvo sunkiau: pradėti ar išdrįsti plėstis?
Turbūt maždaug po dvejų metų pajutau, kad iš hobio pradeda gimti tikras verslas. Pradžioje – su „foodtrucku“, Bernardinų kiemu ir pirmuoju restoranu – viskas labiau priminė hobį. Buvo daug entuziazmo, improvizacijos ir tiesiog noro daryti tai, kas patinka.
Tačiau kai pradėjo augti komanda ir didėti apsukos, supratau, kad į viską nebegaliu žiūrėti kaip į hobį. Atsiranda daug daugiau atsakomybės – ne tik už patį verslą, bet ir už žmones, kuriuos priimi į komandą. Didėja rizika, didėja atsakomybė, todėl į viską turi pradėti žiūrėti daug rimčiau – nebe tik iš linksmosios pusės, bet kaip į užduotį, kurią privalai įgyvendinti.
Dabar komandoje jau yra apie 70 žmonių, o vasarą ji dar labiau padidės. Tokiu mastu jau nebegali sau leisti veikti spontaniškai – reikia planavimo, struktūros ir labai aiškios atsakomybės.
O kalbant apie pradžią ar plėtrą – man asmeniškai nebuvo sunku nei pradėti, nei plėstis. Aš visada gyvenime buvau linkęs rizikuoti. Man tiesiog nėra varianto, kad kažko nepadarysiu, jei jau esu pasiryžęs tai padaryti.
Ar šiandien dar pats stoji prie picos krosnies? Ar jau labiau vadovauji komandai ir gesini „verslo gaisrus“?
Taip, žinoma, vis dar stoju prie picos krosnies. Man tai svarbu, nes noriu užtikrinti, kad plečiantis verslui kokybė nenukristų. Kai pats dirbi su produktu, daug geriau jauti procesus ir gali matyti, kur dar galima patobulinti.
Tiesa, su nauju restoranu mano vaidmuo prie krosnies šiek tiek išsiplėtė. Dabar stoju ne tik kepti picų, bet ir dirbu virtuvėje, nes turime daug daugiau galimybių gaminti ir serviruoti įvairius itališkus patiekalus, ne tik picas. Taip pat dažnai mane galima sutikti lakstant kartu ir su padavėjais.
Aišku, dalis laiko vis tiek tenka vadovavimui ir kasdieniams verslo reikalams – kartais ir „gesinti gaisrus“. Tačiau man labai svarbu neprarasti ryšio su virtuve ir pačiu produktu.
Koks yra vienas dalykas „Flying Tomato“, dėl kurio niekada neitum į kompromisą? Be ko „Flying Tomato“ tiesiog nebūtų „Flying Tomato“?
Vienas dalykas, dėl kurio niekada neičiau į kompromisą, yra picos tešla. Man tai yra visos picos pagrindas ir identitetas. Jei tešla nėra kokybiška, visa kita tiesiog praranda prasmę. Be jos „Flying Tomato“ tiesiog nebūtų „Flying Tomato“.
Kaip supranti, kad restoranas veikia taip, kaip nori – iš pilnos salės, grįžtančių klientų ar iš to, kad pats jautiesi gerai ten būdamas?
Suprantu, kad restoranas veikia taip, kaip noriu, kai jaučiu, kad žmonės čia patiria tikrą džiaugsmą ir komfortą. Kai klientai šypsosi, dalijasi akimirkomis, grįžta ir mėgaujasi patiekalais, supranti, kad visos smulkios detalės – nuo stalų išdėstymo, interjero elementų iki virtuvės patiekalų – tarnauja vienam tikslui: sukurti vietą, kur žmonės jaučiasi gerai.
Tai tarsi subtilus balansas – restoranas gali būti pilnas, bet tik tada, kai žmonės išeina laimingi ir jaučiasi „savo vietoje“, supranti, kad vizija tikrai įgyvendinta. Man svarbiausia matyti ne tik pilnas sales, bet tikrus žmonių jausmus, kurie kyla čia būnant.
Dabar turi du restoranus, daug atsakomybės ir tempo – kaip pats pasirūpini savimi, kad neperdegtum ir išliktum su ta pačia energija, su kuria viską pradėjai?
Nors nuo pirmosios atidarymo dienos jau praėjo beveik treji metai, dar iki dabar dažnai gulėdamas į lovą galvoju apie naują darbo dieną ir laukiu jos su nekantrumu. Tai didelė meilė tam, ką darau, ir ji mane nuolat motyvuoja bei padeda išlaikyti energiją.
Man svarbiausia ne tiek „atsiriboti nuo darbo“, kiek rasti vidinį džiaugsmą ir entuziazmą tame, ką darau. Net ir su didele atsakomybe ir tempu, kai darbas iš tiesų mylimas, jis suteikia energijos, o ne ją atima. Tai leidžia išlikti įsitraukusiam, kūrybingam ir išlaikyti tą pačią aistrą, su kuria viską pradėjau.
Kiek toli dar gali nuskristi „Flying Tomato“ – ar jau galvoje kyla naujos avantiūros?
Idėjų kyla kasdien – „Flying Tomato“ dar tik skrenda.