Marius Reklaitis – dirigentas, Marijampolės Filharmonijos vadovas ir pedagogas, įsitikinęs, jog muzika gali keisti žmones. Scenoje jis atsidūrė dar vaikystėje, kai pirmą kartą pajuto jos nepaprastą galią. Ši patirtis atvėrė duris į prestižines pasaulio sales ir edukacijos centrus. Šiandien jo gyvenimas dalijasi tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos, o šaknys nuolat grąžina į Marijampolę. Čia jis puoselėja festivalį „Kultūros Dienos“, telkia orkestrus ir primena, kad klasika gali būti jauna, drąsi bei gyvybinga.
Kaip prisimenate savo pirmuosius susitikimus su muzika? Ar buvo kažkoks lemtingas momentas, kai supratote, kad dirigavimas ir muzika bus Jūsų kelias?
Muzika mano gyvenime atsirado labai anksti – penkerių metų jau stovėjau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje kaip solistas. Tai buvo pirmasis susidūrimas su didžiąja scena, su šviesomis, žiūrovais ir, svarbiausia, su muzikos jėga. Žinoma, tuomet dar negalvojau apie dirigavimą, bet ta patirtis įstrigo ilgam.
Lemtingas lūžis, kai pajutau, kad muzika yra mano kelias, įvyko kiek vėliau – 2008 m., dalyvaujant tarptautiniame festivalyje Vienoje. Ten pirmą kartą teko pasirodyti garsiojoje „Musikverein“ salėje. Kai išėjau į sceną ir pajutau, kaip muzika veikia žmones – sujungia, įkvepia, suteikia bendrumo jausmą – supratau, kad būtent ši jėga taps mano gyvenimo kryptimi. Tą akimirką sau pasakiau: noriu būti ne tik atlikėjas, bet ir tas, kuris telkia, įkvepia bei veda kitus per muziką.
Gal galėtumėte papasakoti apie savo studijų ir profesinės karjeros pradžią? Kas Jus labiausiai formavo kaip dirigentą ir muzikos edukologą?
Studijos Jungtinėje Karalystėje, Canterbury Christ Church universitete, man suteikė ne tik žinių, bet ir labai platų akiratį – baigiau tiek bakalauro, tiek magistro programas. Vėliau turėjau galimybę mokytis iš dirigentų visoje Europoje, taip pat Niujorko „Juilliard“ mokykloje pas prof. Mark Shapiro. Jis pabrėždavo, kad dirigentas nėra vien muzikos vadovas – jis privalo būti ir komunikatorius, ir psichologas, ir organizatorius.
Pradžia nebuvo lengva – teko daug ieškoti savo kelio, dirbti paraleliai keliose srityse. Būtent tuomet gimė idėja steigti orkestrą – taip atsirado Kento Grafystės Filharmonijos Orkestras. Nuo pat įkūrimo orkestras subūrė vienus ryškiausių Jungtinės Karalystės muzikantų. Koncertmeisteriu tapo dabartinis BBC simfoninio orkestro koncertmeisteris Stephen Bryant, o nariai groja tokiuose kolektyvuose kaip Londono simfoninis, Londono filharmonijos, Londono kamerinis orkestrai. Vėliau prisidėjau ir prie Kent Kamerinės Operos įsteigimo, kur dirbau kartu su pasaulinio garso meno vadovu, Olivier ir Tony nominantu Terry John Bates. Šios iniciatyvos užgrūdino – teko mokytis vadybos, lyderystės, ryšių su visuomene.
Nors vaikystėje man atrodė, kad pedagogo kelias ne man, šiandien jau daugiau kaip dešimtmetį dirbu muzikos mokytoju su ikimokyklinio ir pradinio ugdymo vaikais. Tai nelengvas, bet be galo prasmingas darbas – tenka dirbti ir su specialiųjų poreikių ar autizmo spektro vaikais. Muzika jiems dažnai tampa vieta, kurioje jie gali suspindėti. Mano pamokose muzika jungiasi su fizika, biologija, filosofija ar daile – ir būtent tai pamokas daro ypatingas.
Kur šiuo metu gyvenate ir kuo daugiausia užsiimate? Kokie Jūsų dabartiniai projektai ir veiklos kryptys Jums svarbiausios šiame etape?
Šiuo metu mano gyvenimas vyksta tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos. Vadovauju Kento Filharmonijos Orkestrui, esu Canterbury miesto kultūros tarybos pirmininkas, dirbu pedagogu, vadovauju keliems chorams. Jau daugiau nei dešimtmetį dalyvauju projektuose, kurie per muziką padeda žmonėms su psichologiniais sunkumais atrasti bendruomenės jausmą. Be to, esu ir Marijampolės filharmonijos vadovas.
Man svarbiausia – projektai, kurie ne tik sukuria koncertą, bet ir palieka pėdsaką bendruomenėje. Vienas jų – festivalis „Kultūros Dienos“ Marijampolėje. Tai festivalis, kuris kuria ne tik tradicines koncertines programas, bet ir projektus, jungiančius klasiką su šokiu, teatru bei šiuolaikinėmis technologijomis.
Kokį vaidmenį Jūsų gyvenime atlieka bendradarbiavimas su kitais menininkais – tiek Lietuvoje, tiek užsienyje?
Be bendradarbiavimo ši profesija neegzistuotų. Dirigentas visada yra tarpininkas tarp kūrinio autoriaus, muzikantų ir publikos. Man teko dirbti su kolektyvais nuo Niujorko iki Maltos, nuo Atėnų iki Berlyno – kiekvienas susitikimas praturtina.
Ypač svarbus man bendradarbiavimas su Lietuvos menininkais. Čia yra tiek daug kūrybiškų žmonių, kurių idėjos dažnai pranoksta galimybes. Džiaugiuosi galėdamas būti tarpininku – padėti jiems atsiverti platesniam pasauliui arba atvirkščiai, parvežti užsienio patirtį į Lietuvą.
Esate Marijampolės filharmonijos vadovas ir dirigentas. Kaip pavyksta išlaikyti ryšį su gimtuoju kraštu? Kodėl Jums svarbu dalį savo kūrybinės energijos skirti Marijampolei ir Lietuvai?
Mano šaknys – Marijampolėje, todėl klausimo „ar grįžti?“ niekada neturėjau. Muzika yra universali, bet tikrą prasmę įgauna tada, kai susitinka su žmonėmis, kurie arti tavo širdies. Nors gyvenimas vyksta Jungtinėje Karalystėje, savas kraštas visada yra šalia. Grįžti ir kurti čia man yra ne tik garbė, bet ir pareiga.
Filharmonijos veikla kartu su kolege Kamile Zaveckaite – būdas parodyti, kad ir regionuose galima kurti aukščiausio lygio kultūrą. Norime, kad jaunam žmogui nereikėtų išvažiuoti, jei jis nori išgirsti simfoniją ar operą. Klasika priklauso visiems – ji nėra vien didmiesčių privilegija.
Festivalis „Kultūros Dienos“ Marijampolėje vyksta jau penktus metus. Kaip gimė šio renginio idėja ir kokia buvo pradžia?
Idėja gimė iš paprasto troškimo – kad Marijampolė turėtų savo kultūros šventę, įtraukiančią visus: nuo profesionalų iki moksleivių, nuo klasikos mėgėjų iki žmonių, kurie galbūt pirmą kartą ateina į koncertą. Norėjome stiprinti miesto kultūrinį identitetą, atvežti atlikėjus, dar nekoncertavusius Lietuvoje, sujungti Marijampolę su Europa.
Pradžia buvo kukli – keli koncertai, daug entuziazmo ir riboti resursai. Tačiau žmonių reakcija, palaikymas ir pagalba iš vietinių organizacijų, tokių kaip Kultūros centras ar savivaldybė, parodė, kad šio festivalio reikia. Kiekvienais metais renginys augo, atsirado naujų formų, netradicinių žanrų, jaunimo orkestrų pasirodymų. Ne veltui mūsų filharmonijos šūkis – Jaunas požiūris į klasiką. O svarbiausia – bendruomenės įsitraukimas.
Kaip sekasi pritraukti jaunąją auditoriją į klasikinės muzikos koncertus? Ar pastebite pokyčių, kaip žmonės regionuose vertina klasikinę muziką?
Jauną auditoriją pritraukti visada yra iššūkis. Manau, kad esmė slypi ne tik turinyje, bet ir jo pateikime. Jauni žmonės labai gerai jaučia nuoširdumą. Jei muzika jiems pateikiama kaip „sunkusis menas“, jie atsitraukia. Bet jei parodai, kad tai emocijų kalba, kurioje jie atranda save – jie įsitraukia.
Didžiuojuosi, kad mūsų festivalio kontekste gimė Sūduvos jaunimo simfoninis orkestras. Jame jau ketverius metus groja daugiau nei 70 moksleivių iš viso regiono. Orkestras tapo tarsi muzikinė šeima – net ir baigę muzikos mokyklas jaunuoliai mielai grįžta.
Pokyčius regionuose matau labai aiškiai. Jei prieš dešimtmetį klasika daug kam atrodė svetima, šiandien pilnos salės rodo, kad žmonės ją priima kaip savo kultūros dalį.
Kokį savo veiklos etapą ar patirtį laikytumėte didžiausiu pasiekimu? Ir žvelgiant į priekį – kokias asmenines svajones ar tikslus dar turite, tiek kaip dirigentas, tiek kaip kultūros žmogus?
Mano didžiausias pasiekimas – ne vienas konkretus įvykis, o galimybė sujungti tarptautinę patirtį su darbu gimtinėje. Vieną savaitę galiu diriguoti Hamburge ar Atėnuose, groti Bakingamo rūmuose įrašant karaliaus kalėdinę žinutę ar dirbti su muzikantais, grojančiais su tokiomis žvaigždėmis kaip Adele ar Beyoncé, o kitą – stovėti scenoje Marijampolėje šalia jaunų muzikantų. Kiekvienas užlipimas į sceną yra unikalus ir svarbus.
Svajonės? Tęsti pradėtą kelią, plėsti festivalį, kurti daugiau edukacinių projektų, įkvėpti jaunąją kartą. Kaip dirigentas, noriu dar daugiau dirbti su opera – teatru, muzika ir drama viename. O kaip kultūros žmogus – svajoju, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių jaustųsi ne tik kultūros vartotojais, bet ir jos kūrėjais.