Vilniaus senamiestyje yra vieta, kur duona pasakoja istorijas. „Dvi bandelės“ – šeimos kepyklėlė, kurioje orkaitės įkaista dar prieš aušrą, o visos bandelės kepamos tik su raugu. Čia Irina Serežonok su vyru kuria kepinius ir jaukią atmosferą, kurioje kiekvienas svečias jaučiasi laukiamas. Jų duona atspindi tikrumą, paprastumą ir nuoširdumą, o pati istorija pasakoja apie drąsą, iš meilės gimstančius kepinius ir norą prisijaukinti lietuvių kalbą.
Gal galėtumėte papasakoti savo asmeninę istoriją – koks buvo jūsų kelias ir kuo užsiėmėte prieš atsidarant kepyklai?
Gimiau ir užaugau Minske. Didžiąją gyvenimo dalį dirbau pardavimų ir žiniasklaidos srityse: pradėjau kaip pardavimų vadybininkė radijuje, vėliau pakilau iki reklamos skyriaus vadovės, o dar po to kelerius metus vadovavau krypčiai reklamos agentūroje. Vėliau kartu su vyru sukūrėme savo verslą – technologinių vaikiškų drabužių parduotuves, kurias vystėme dešimt metų. Su vyru auginame du sūnus. 2022 metais mus abu sulaikė po protestų prieš 2020 metų prezidento rinkimų rezultatus – pagal politinį straipsnį. Po paleidimo supratome, kad likti šalyje jau nebegalime. 2023 m. balandžio 1 d. kartu su vaikais pabėgome į Lietuvą – praktiškai be nieko. Pradėjome gyvenimą iš naujo: be namų, be verslo, be tėvų šalia, bet su labai stipriu noru gyventi laisvai.
Ir būtent tada mūsų gyvenime atsirado duona. Vyras išsivedė raugą – tai tapo ne tik receptu, bet ir būdu nusiraminti, atsigauti, rasti atramą. Greitai pajutome, kad duona suteikia mums šilumą, prasmę ir naują kelią. Taip gimė idėja atidaryti mažą šeimos kepyklą.
Ar prisimenate akimirką, kai pagalvojote: „Vilniui reikia būtent mūsų duonos“?
Taip. Tai buvo tylus vidinis balsas. Kai pirmą kartą paragavau vyro keptos duonos, pagalvojau: „Jeigu ši duona galėjo palaikyti mus, ji gali suteikti šilumos ir kitiems.“ Tada pajutau, kad mūsų duona labai tinka Vilniui – ji apie tikrumą, paprastumą ir nuoširdumą.
„Dvi bandelės“ skamba jaukiai ir šiltai. Kas jums „pakuždėjo“ šį vardą?
Pavadinimą sugalvojau pati. Norėjosi kažko paprasto, aiškaus, bet su lengva šypsena. Kad būtų jauku, šeimyniška, bet kartu charakteringa. Ir, žinoma, tai apie mus su vyru – dvi bandelės, du žmonės, pradėję gyvenimą iš naujo.
Kaip atrodo pirmosios minutės jūsų kepykloje? Kas būna pirmiausia?
Pirmosios minutės dar tylios, bet jau pilnos gyvenimo. Kepėjas įjungia šviesą, patikrina tešlą, daro pirmąjį lankstymą.
Orkaitės jau įkaitusios ir laukia pirmosios duonos, čebatos bei bandelių tešlos. Kvapas pasklinda beveik iškart – jis juntamas ne tik kepykloje, bet ir pusę gatvės. Žmonės dažnai sako, kad tiesiog negali praeiti pro šalį. Man tai – tikras dienos stebuklas.
Ar turite kepinį, kuris tapo tikru „Dvi bandelės“ hitu?
Taip, turime kelias tikras žvaigždes: mūsų ryškiausias produktas – duona su alyvuogėmis ir sūriu, taip pat natūralaus raugo cinamoniniai suktinukai, lengvi ir aromatingi, daugelio vadinami geriausiais, kokius jiems teko ragauti, bei virti tešlos žiedai su varške – švelnūs, sultingi ir traškūs. Šių kepinių mūsų svečiai jau nebeįsivaizduoja be „Dvi bandelės“.
Kokia linksmiausia ar netikėčiausia istorija nutiko pirmosiomis dienomis?
Labiausiai įstrigo tai, kiek daug žmonių mums padėjo pradžioje. Draugai, pažįstami, pažįstamų pažįstami – kepyklą tiesiogine prasme statė visas miestas. Vieni surinko baldus, kiti atvežė įrangą, treti tiesiog palaikė gerą nuotaiką. Pirmąjį bendravimą su svečiais lietuviškai prisimenu su šypsena. Iš jaudulio svaigo galva, bijojau supainioti žodžius. Tačiau žmonės mane labai palaikė – šypsojosi, gyrė, drąsino. Tai tapo gražiausia motyvacija mokytis ir nebijoti.
Kaip jums pavyksta atskirti kepyklą nuo namų gyvenimo?
Atvirai? Mes dar mokomės. Kai kuri gyvenimą ir verslą iš naujo, viskas persipina. Bet stengiuosi daugiau laiko praleisti su vaikais, ilsėtis, rasti laiko sau. Ir priminti sau, kad pasirinkome gyvenimą – todėl turime jį ir gyventi.
Jei galėtumėte pasvajoti – kur norėtumėte nuvesti „Dvi bandeles“ ateityje?
Norėčiau, kad „Dvi bandelės“ visada išliktų vieta, į kurią žmonės ateina dėl šilumos, kokybės ir jaukumo. Kepyklėlė, kuri kalba savo duona, kvapu ir nuoširdumu. Ateityje matau antrą kepyklą, išplėtotus pusryčius, naujus produktus, bendradarbiavimus su prekių ženklais ir restoranais, galbūt – savo renginį ar net mažą festivalį. Tačiau svarbiausia – išlaikyti tą namų atmosferą, kurią svečiai pajunta vos įžengę vidun.