Mažeikiuose gyvenanti kūrėja ir K-pop mokytoja Amanda Dimaitė – žmogus, kuriam vieno gyvenimo atrodo per mažai. Ji šoka, dainuoja, prodiusuoja muziką, piešia, montuoja vaizdo įrašus ir moko jaunimą K-pop meno. Amandos istorija – tai drąsos būti kitokiu pasakojimas, kupinas kūrybos, empatijos ir noro įkvėpti. Nors jos išskirtinis stilius ne visada sutinkamas šiltai, ji įsitikinusi – būtent tai, kas tave skiria nuo kitų, daro tave įdomų. Amanda pasakoja apie kūrybą, K-pop pasaulį, Mažeikius ir drąsą išsiskirti.
Papasakok šiek tiek apie save – kur dabar gyveni, kuo gyveni, kas užpildo tavo dienas?
Šiuo metu gyvenu Mažeikiuose, tačiau daug laiko praleidžiu tėvų namuose Zastaučių kaime, kur gyvena apie 30 žmonių. Kartais norisi pabūti gamtoje. Taip, nors ir Mažeikiai nėra didelis miestas, bet vis tiek kartais norisi pabėgti nuo žmonių akių. Turiu labai daug mėgstamų veiklų – daugiausia tai šokis, bet taip pat muzikos prodiusavimas, dainų rašymas, dainavimas, repavimas, vaizdo įrašų montavimas, tapyba, mada, studijos universitete, fotografija, knygų skaitymas ir daugybė mažesnių veiklų.
Dėl sveikatos problemų neseniai teko atsisveikinti su savo mylimais auklėtiniais MOONSHOT, kuriuos mokiau K-pop šokio ir meno. Turėjau 42 vaikus – vadinu juos „kiaušinukais“. Vis dar palaikau su jais ryšį: susitinkame, ruošiamės konkursams. Esu užsirašiusi visų jų gimtadienius ir stengiuosi visus pasveikinti ar bent paklausti, kaip jiems sekasi. Šiuo metu studijuoju nuotoliniu būdu. Galvojau, kad išėjusi iš darbo pailsėsiu ir pagaliau pažiūrėsiu kokį filmą ar serialą, bet laisvos minutės net neturiu. Nuo vaikystės viską mėgau organizuoti, kurti ir visada randu sau veiklos. Kartais atrodo, kad man neužtenka vieno gyvenimo – norėčiau, kad dienoje būtų daugiau valandų.
Kaip jautėsi grįžimas į Mažeikius po gyvenimo Vilniuje?
Gyvenimas mažame mieste turi ir pliusų, ir minusų. Visi mano draugai gyvena Vilniuje, kuris yra už 400 km, tad susitinkame retai. Galbūt kai kam atrodo, kad jaučiuosi vieniša, bet iš tiesų taip nėra – net nerasčiau laiko dažnai susitikti, nes turiu daugybę veiklų.
Kiekvieną dieną su draugais naudojamės specialia programėle: įrašome trijų minučių balso įrašus, o tada visi klausomės tarsi savo mažo bendro „podcasto“. Tai mano mėgstamiausia dienos dalis – klausau jų pasakojimų, kol valausi dantis ar valgau pusryčius.
Turiu labai išskirtinį stilių ir manieras – sakau tai ne dėl pasigyrimo, o todėl, kad gatvėje dažnai žmonės iš manęs juokiasi ar net demonstruoja tai akivaizdžiai. Vilniuje už stiliaus idėjas sulaukdavau pagyrų, o Mažeikiuose – ne visi mane priima svetingai. Bet, keista kaip tai neskambėtų, man patinka, kai žmonės juokiasi ar fotografuoja mane – tai rodo, kad jie manęs nelaiko „sava“, o būtent to ir siekiu: parodyti, kad išsiskirti yra gerai. Vilniuje jaučiuosi tarsi avis dideliame aptvare – visko tiek daug, kad sunku pasirinkti, ko imtis. O Mažeikiuose jaučiu lengvą nostalgiją, todėl man čia vis tiek jauku, kaip namuose.
Kaip pasikeitė miestas per tą laiką? Ar, tavo akimis, jaunimui dabar lengviau atrasti savo veiklą ir bendruomenę?
Mažeikiai labai pasikeitė nuo tų laikų, kai čia augau. Kartais net pavydžiu savo mokiniams, kai jie pasakoja apie renovuotas mokyklas, klases ir technologijas. Kai aš lankiau mokyklą, beveik nebuvo atnaujintų pastatų, o apie kavines su draugais galėjome tik pasvajoti – mūsų laisvalaikis buvo „balkoninė parduotuvė“ ir laiptinė su dekeliu.
Dabar Mažeikių jaunimas rengiasi labai stilingai – tai gražu matyti. Visada skatinu jaunus žmones išreikšti save per drabužius ir aksesuarus. O dėl K-pop šokių – kai pati buvau mokinė, už tokią galimybę tikrai būčiau viską atidavusi. Mano mokiniai dažnai turi slėpti, kad lanko K-pop būrelį, nes mokyklose tai dar nėra iki galo suprasta.
Mano laikais mokykloje (nors nuo vyriausių savo mokinių skiriuosi tik ketveriais metais) buvo tik dailės ir tautinių šokių būreliai. Dabar veiklų daug daugiau – atsirado iniciatyvų, erdvių susitikimams su draugais ir vietų, kur galima save išreikšti. Tai labai džiugina.
Mažeikiams visada būsiu dėkinga už savo vaikystės akimirkas. Nors dabar atrodo, kad gyvenimas dideliame mieste būtų patogesnis, džiaugiuosi, kad augau čia – tarp pažįstamų vietų ir žmonių.
Kaip atradai K-pop pasaulį?
Prieš K-pop buvau „YouTube“ turinio kūrėja. Su draugėmis turėjome kanalą MONSTER HIGH LTU (https://www.youtube.com/@MonsterHighLTU
), kuris dabar turi daugiau nei 3 tūkstančius prenumeratorių – tuo metu tai buvo didelis pasiekimas tokios nišos kūrėjams. Mes buvome (ir vis dar esame) didžiausias „Monster High“ lėlių kanalas Lietuvoje.
Tai svarbu paminėti, nes nuo 2015 m. svajoju įkurti savo kompaniją ar bendruomenę, kuri padėtų jaunimui užsiimti menu ir iš to užsidirbti. Su tuo kanalu iš esmės „žaidžiau įmonę“ – turėjau komandą jaunuolių, kurie dirbo kartu su manimi, kūrė turinį, dalyvavo konkursuose.
2017 m. viena iš mūsų pradėjo klausyti BTS, o mano pirmoji reakcija buvo tokia, kaip daugelio – maniau, kad tai „kiniečių grupė“ ir kad juos mėgti yra kvaila. Tačiau draugė taip dažnai leisdavo jų dainas per mūsų filmavimus, kad po truputį supratau, jog man patinka ta nauja kultūra, jų šokiai ir visa industrija. Mano kelionę pradėjo BTS daina Blood Sweat & Tears – nuo tada pasinėriau į K-pop pasaulį.
Kaip minėjau, „Monster High“ lėlės stipriai įkvėpė mano stilių ir kūrybą. Viena didžiausių mano svajonių – turėti tiek pinigų, kad galėčiau padovanoti 1000 lėlių jaunoms mergaitėms. Noriu, kad jos niekada nebijotų išreikšti savęs ir suprastų, jog gali būti viskuo, kuo tik trokšta. O kol kas – noriu dalintis savo idėjomis, kūryba ir menu su pasauliu.
Ar K-pop stilius persikelia ir į tavo kasdienybę? G
Drąsiai galiu teigti, kad K-pop stipriai pakeitė mano kasdienybę. Mano namuose dažnai skamba korėjietiškos dainos – jos atvėrė daug naujų muzikos žanrų ir įkvėpimų. K-pop paskatino mane pradėti muzikos prodiusavimą, šokį ir net tapybą. Stebėdama mėgstamas grupes supratau, kad galima drąsiai išreikšti save – tiek per muziką, tiek per aprangą. K-pop išmokė priimti kitų kultūrų žmones ir pamatyti, koks įdomus pasaulis egzistuoja už Lietuvos ir Amerikos ribų. Keista, bet dėl K-pop pradėjau labiau vertinti ir lietuvišką muziką – atrandu vis daugiau atlikėjų, kurie man patinka, ir matau panašumų tarp industrijų.
Kaip Mažeikių žmonės reaguoja į K-pop? Ar dažnai tenka paaiškinti, ką tu darai?
Iš pradžių, kai tik pradėjau K-pop būrelį, užsirašė labai daug vaikų – atrodė, kad visi ilgai laukė progos susitikti, pašokti ir pakalbėti apie K-pop. Tačiau jų tėvai iš pradžių buvo skeptiški ir mėtydavo kandžius komentarus. Kiti šokių mokytojai taip pat ne visada reagavo palankiai, nes tai buvo nauja ir neįprasta.
Teko išgirsti ir skaudžių žodžių – ne kartą esu verkusi. Bet dabar džiaugiuosi, nes tai mane užgrūdino ir išmokė laikytis savo vertybių, moralės ir svajonių. Dabar tėvai ir kolegos supranta, ką darau, ir viskas tapo paprasčiau.
Vis dar pasitaiko skeptiškų reakcijų – žmonės gatvėje fotografuoja mane ar juokiasi, vaikai mokyklose tyčiojasi iš tų, kurie lanko mano būrelį. Bet man tai nesvarbu – svarbiausia, kad mano „kiaušinukai“ didžiuotųsi tuo, ką darome, ir nebijotų būti kitokie.
Kas tau labiausiai patinka gyvenant Mažeikiuose?
Mano džiaugsmas – padėti tobulėti kitiems. Net kai mokausi pati, viską noriu iš karto perduoti kitiems. Niekada neprisirišu prie konkrečios vietos – man patinka judėti, keisti aplinką, būti ant kojų. Visada nešiojuosi kuprinę, kurioje yra viskas, ko gali prireikti: man ji – simbolis, kad visada būčiau pasiruošusi padėti kitiems. Kartais jaučiuosi kaip sraigė, tempianti savo namus.
Ką veiki, kai nesi šokių salėje?
Kai nesu šokių salėje, vis tiek mąstau apie šokį. Kai myli tai, ką darai, tai tampa neatsiejama tavo gyvenimo dalimi. Klausydamasi muzikos – šoku mintyse, o žiūrėdama paveikslus ar gamtą – semiuosi idėjų.
Kokios tavo svajonės šiuo metu?
Skamba gal liūdnai, bet mano mėgstamiausia vieta – mano mintys. Vakare mėgstu sėdėti tyliai ir analizuoti savo dieną, pokalbius, apmąstyti, kaip galiu tapti geresnė. Vizualizuoju savo svajonių gyvenimą ir kasdien jo siekiu. Viena iš mano svajonių – kada nors suburti savo buvusius mokinius į bendrą komandą, kad galėtume kurti kartu.