Mados pasaulis dažnai pilnas taisyklių, bet stilistė Ieva Česnaitė į jį žvelgia visiškai kitaip. Ji nemėgsta mados, skeptiškai vertina skambius terminus ir drąsiai laužo nusistovėjusius rėmus. Naujininkų merga, kurios širdyje iki šiol gyvena pankė, atvirai dalijasi mintimis apie darbą, kasdienius eksperimentus ir laisvę rengtis taip, kaip norisi.
Pradėkime nuo trumpo pristatymo – gal galėtum papasakoti truputį apie save?
Aš esu Ieva. Kiek save atsimenu, visą laiką dirbau su mada ir stiliumi. Pradėjau kaip pardavėja-konsultantė, baigiau kaip stilistė (juokiasi). Taip skamba, aišku, bet iš tikrųjų visą laiką dirbau su rūbais – buvau vizualė, vėliau vizualų vadovė. Tada septynerius metus gyvenau Varšuvoje, ir tai man davė didžiulį stuburą – ten gyvenimas tiek visko išmoko, kad, Jėzus Marija, net sunku apsakyt.
Dabar taip pat dirbu kaip stilistė, o kartu – vienoje didelėje vokiečių įmonėje, visual merchandiser team leader pareigose, tai yra vizualo menedžerė. Iš esmės viską, ką aš darau, susiveda į vieną dalyką – rengiu. Arba manekenus, arba žmones. Nieko daugiau nemoku, bet to man ir nereikia – galiu aprengti bet ką, man visiškai nesvarbu.
Labai myliu stilių. Ne madą – mados, tiesą sakant, nemyliu. Mados apskritai negalima mylėti, bent jau man ji ta meile neatsako (juokiasi). O štai stilius man labai fainas dalykas. Ir man be galo patinka matyti daug spalvotų,erimentuoti nebijančių žmonių. Aš pati tokia – spalvota, chaotiška. Toks žmogus-chaosas.
O kaip tai atsirado – pasižiūrėjus į nuotraukas plaukai, ir stilius, tos ryškios, drąsios spalvos? Ar taip buvo visada, ar susiformavo palaipsniui?
Ne, ir niekad nebuvo taip. Aš visą laiką buvau, kaip pati sakau, anarchistė – pankavau. Bet buvau tvarkingoji pankė: pas mane viskas buvo sutvarkyta, pakampėmis nesivoliojau, o jeigu ir pasivoliodavau, tai po to rūbus išsiplaudavau ir jie vėl būdavo švarūs (juokiasi).
Beje, labai įdomu, kad paskambinai būtent dabar – sėdžiu su savo vaikystės drauge, nes rytoj mano gimtadienis.
Wow, sveikinu! Kad visi tavo norai pildytųsi!
Ačiū. Sėdim mano nuostabiam Naujininkų rajone – aš Naujininkų merga. Paauglystėje mano draugė Laura visada buvo blondinė gražuolė, o aš – velniai žino kas, pankė. Ji man net skiauterę darydavo, purkšdavo laku, kad stovėtų. Įsivaizduok: stovi Laura blondinė ir aš su skiauterę – diena ir naktis. Bet aš visą laiką norėjau būti išskirtinė ne tam, kad į mane kreiptų dėmesį, o todėl, kad taip jaučiausi viduje.
Kadangi man metų kiek daugiau, o tais laikais keistų dalykų nusipirkti nebuvo kur, važiuodavau į Kalvarijų turgų, į skyrelį šunims – ten būdavo tokie dygliuoti antkakliai. Nusipirkdavau, pasimatuodavau – kokybė, beje, buvo puiki, odiniai (juokiasi). Visą laiką stengdavausi nustebinti pirmiausia save, ne kitus. Klausiau sunkios muzikos, ir dabar tebeklausau – iš mano stiliaus turbūt nepagalvotum, bet klausau ir black metalo. Visada buvau pankuojanti asmenybė.
O kaip su žmonėmis, kurie ateina pas tave dirbti? Kokie jie, kokį bloką dažniausiai turi – nori kažką keisti, bet neišeina?
Tie, kurie nori keisti, ateina pas mane, nes mato, kad esu spalvota, ir jiems irgi to norisi. Bet tai nereiškia, kad visiems nudažysiu plaukus žaliai ir liepsiu nešioti sijoną ant kelnių – beje, dabar mane tai tiesiog traumuoja, nes visi taip dabar dėvi, o aš juk visada taip nešiojau! (Juokiasi) Aš pati mėgstu miksuoti keistus dalykus – ant sijono sėdu su suknele. Bet klientui iškart batų ant galvos nerišiu – nebus taip, bus vargu, bet teisinga.
Klientai labai skirtingi: šiandien turėjau fotografę, taip pat verslininkę, kuri tikrai eksperimentų nedarys. Nesvarbu, ką dirbi – jei tave kažkas užkabino ir nori būti šiek tiek drąsesnis (o tu visada esi drąsus, nes gyvendamas šitoje visuomenėje kitaip neįmanoma), ateini pas mane, ir mes darom tai, ko tu nori. Gal tai bus didelis auskaras, gal skirtingi auskarai vienoje ausyje, gal aukštakulniai vietoj balerinų – kažkam ir tai jau iššūkis. Šiandien klientei, kuri nešioja S ar M, radau XXL džinsus, kad kristų laisvai – jai tai buvo „wow”.
Būti išskirtiniu nereikia sėdėti ir galvoti, kaip. Tai ateina automatiškai. Mano artimiausios draugės – visos paprastos, be žalių plaukų, blondinės, brunetės, klasikinio stiliaus. Vyras irgi visiškai paprastas. Bet matyt aš joms kažką atnešu – Laura sako, kad kai bloga diena, aš esu tas šviesulys su žaliais plaukais. Darbe mane taip ir vadina – žalia galva.
O yra žmonių, kurie sako: „nežinau, kas man tinka, nieko negaliu išsirinkti” – ne tik su apranga, o apskritai su viskuo blogai – ir tada apsirengia geriau, ir net nuotaika pasikeičia nuo paprasčiausio sijono?
Visiškai teisi, būtent taip ir vyksta. Didžiausias komplimentas man – kai klientas sako: „Aš pats taip nesugalvočiau.” Man daugelis dalykų atrodo paprasti, bet, pavyzdžiui, kai buhalterė man sako „čia viskas paprasta” apie sąskaitas – man nė kiek ne paprasta, aš tenai grybauju. Kiekvienas daro savo darbą: kas man paprasta, kitam – ne, ir atvirkščiai.
O kaip su parduotuvėmis – kartu vaikštot?
Visaip būna. Turiu klientę Norvegijoje – darom online shopping’ą: ji parodo, ką turi, pasimatuoja per kamerą, aš atsiunčiu nuorodas iš Norvegijos parduotuvių (ne Lietuvos Zalando, nes ten gal nebus jos dydžio). Mėgstamos parduotuvės neturiu – žiūriu pagal klientą, pajaučiu per pirmas penkias sekundes. Paklausiu tik, kokias parduotuves mėgsta, kad žinočiau finansinį komfortą – nenoriu žmogui sukelti diskomforto. Kol apsiperki, tu esi karalienė, o aš – tavo aptarnaujantis personalas.
Dirbu visur: second-hand’uose, turguje. Klientė Varšuvoje sako, kad be manęs jau nebeįsivaizduoja apsipirkimo – tai man didžiausias komplimentas. Nėra „mėgstamų” ar „nemėgstamų” – vienam klasikinės juodos kelnės iš Zaros bus mėgstamiausios, kitam kostiumas iš Lėlijos. Nieko blogo nei su vienu, nei su kitu.
Ką pasakytum žmonėms, kurie bijo eksperimentuoti?
Nebijoti! Kito žodžio nėra (juokiasi). Ko bijoti? Kas atsitiks – užsivilksi žalias kelnes ir kas nors tave primuš? Apvogs namus? Neteksi darbo? Nemanau, kad kas nors pakenks sveikatai ar finansams. Bijoti reikia karo, bado, maro, blogų žmonių – ne mados. Atsiprašau, ne stiliaus. (Juokiasi) Kai kartais darau Delfi interviu, kalbam dvi valandas – žurnalistė turbūt galvoja: „Kada ji jau užsičiaups”. Bet neužsičiaupsiu!
O kokios nuomonės esi apie second-hand, ar tai vis dar sąmoninga, atsakingo pirkimo tendencija?
Sąmoningo pirkimo nėra – toks dalykas neegzistuoja, nes tu vis tiek jau perki, taškai pinigus. Ir kai man aiškina apie „sustainable” madą – tai šūdų paradas. Jeigu nori, kad tikrai būtų viskas eko, tada nueini į turgų, nusiperki ožką, ją auginì, lauki, kol pati numirs, suvalgai mėsą, pasiimi kailį ir iš jo pasisiūni, ko nori. Va tada bus tvaru. Žodžiai „tvari” ir „mada” niekada gyvenime nestovės kartu – tai neįmanoma. Tokia aš griežta.
Dabar norėčiau truputį paklausti apie tave pačią. Kaip tu ilsiesi, atsipalaiduoji vakarais – ar tau tada svarbiausia ramybė, ar vis tiek traukia kažkur lėkti?
Ramybė. Aš esu labai nuobodus žmogus. Vyras sako, kad prie lovos man šaknys jau įaugusios – jei nepamiegu bent devynias valandas, viskas. Jeigu niekur nereikia eiti, galiu miegoti 14–15 valandų. Namuose man reikia visiškos tylos, jokio televizoriaus – guliu ir žiūriu kokias nesąmones per YouTube (guilty pleasure, apie tai dar nekalbėsim (juokiasi)), kad smegenys išsijungtų. O jei noriu kažką veikti – susitinku su drauge, einu į mėgstamus barus, geriu vyną (baltą sausą Sauvignon Blanc) ir rūkau paprastas cigaretes. Viskas paprasta.
Ar tu vilnietė?
Gryno kraujo, trečios kartos vilnietė, Naujininkų merga.
Pasidalink mėgstamomis vietomis Vilniuje.
Su vyru dažnai einam į Protėvius – skanu, jis mėgsta mėsą, aš irgi. O vakaras visada baigiasi Biksuose – nepatikėsi. Ten einu nuo 17 metų su savo kompanija, ir vis dar einu, nors metų jau nemažai. Prisimenu, kai vaikas buvau, mama vedė mane į Jaunimo teatrą, žiūrėjau į Biksų pusę ir sakiau: „Mama, kokios įdomios durys, ten noriu eiti!” Ji: „Gerai, gerai, Ieva.” Praėjo metai – ir aš ten vaikštau (juokiasi). Galiu gražiai apsirengusi eiti į restoraną, o po to vis tiek į Biksus – tai mano „spiritual animal”, ten nėra feikinių žmonių.
Su merginomis taip pat mėgstu Blusynę. Po darbo su kolegėmis užsuku į Pliusus alaus. Esu visiškai down to earth: galiu pavalgyti restorane ir eiti į Biksus, arba nuskristi į Austriją, rezervuoti stalą prabangiam restorane, o vakarą vis tiek baigti roko bare. Vietos nieko nereiškia. Blogiausiai jaučiuosi visokiuose bardakuose – ten man tikrai skaudu (juokiasi).
Vyras kartą pasakė gražiausią komplimentą – buvom Demo Lofte, pavalgėm brangiai ir tik po to supratom, kad mėsos nebuvo (tikri gurmanai (juokiasi)), o po to nuėjom į Biksus, ir jis sako: „Žinai, Ieva, kaip ten bebūtų, tu širdyje visada liksi pankė.”
Norėčiau paklausti tumpų klausimų. Second-hand’ai – kuris mėgstamiausias?
Humana. O labiausiai mėgstu, kai nuvažiuoju į Rudaminą pas draugę – ten yra second-hand turgus, tikrų perliukų lobynas.
Taisyklė, kurią laužai?
Visas, kiek tik galima. Mane siutina, kai sako „šį sezoną nebus quiet luxury, bus garsus luxury” – eikit visi miegoti su savo durnystėmis. Būk tuo, kuo nori būti, ir tiek. Labiausiai erzina stilistės, kurios visus žmones padaro vienodus – tuos pačius marškinius, tą pačią skarelę. Tai tikrai laužau tokias „taisykles”.
Ar turi rūbą, kurio niekada neišmestum?
Rūbus galiu išmesti visus, bet ne batus. Turiu amžinatilsį vestuvinius batus – jų neišmesiu, kad ir kas bebūtų.
Kokios spalvos neišdrįstum užsidėti?
Tokio dalyko neegzistuoja. Norėsiu – būsiu ryškiai rožinė, norėsiu – salotinė.
Aksesuaras, be kurio neišeitum?
Turiu žiedą – dovaną nuo vyro 40-mečio proga, auksinis su deimantais. Nenusiimu, nes jaučiuosi, kad jei nusiimsiu, mes išsiskirsim (juokiasi). Jei pamatau, kad išėjau be jo – grįžtu atgal.
Aktorė ar dizainerė iš užsienio, kuri patinka?
Tilda Swinton – graži, galinga, geniali, talentinga.
O iš lietuvių?
Sandra Straukaitė – žiauriai faina moteris, kuria labai gražius rūbus.
Ar ilgai ruošiesi?
Nesidažau, kosmetikos nenaudoju, tik raudoną lūpdažį. Užtrunka porą minučių, nes visą autfitą susikuriu galvoje.
Ateities svajonės, planai?
Kai būsiu pensijoje, noriu gyventi Italijoje su savo antra puse, prie jūros, gerti Aperolį, rūkyti cigaretes ir auginti iš prieglaudos paimtus šunis (tokius jau ir dabar auginam). Italų močiutės – mano spiritual animal: šešių metrų šukuosenos, cigaretė rankoje ir pavargęs vyras, atnešantis taurę vyno. Tai visiškai aš.
Labai smagu buvo tave pakalbinti! Ar norėtum ką nors pridurti?
Norėčiau, kad niekas nebijotų eksperimentuoti, nebijotų būti savimi, nesikurtų vidinių demonų ir nemanytų, kad Instagram’o gyvenimas yra tikras gyvenimas – jis nėra. Nesikurkite kumyrų, būkite laimingi.