Kai italas Daniele Rigoni prieš kelerius metus persikėlė į Vilnių dėl meilės, jis dar nenumanė, kad netrukus kurs savo piceriją. Aistra maistui ir svetingumui jį vedė nuo pirmųjų dienų Lietuvoje, o pandemija tapo laiku, kai ši aistra įgavo formą. Taip gimė „Zio Rigo“ – šiuolaikiška neapolietiškos picos vieta Šnipiškėse, kurioje dera itališkas nuoširdumas ir lietuviškas bendruomeniškumas. Čia fermentuojama ne tik tešla, bet ir idėjos, gimstančios iš tikro noro daryti gerai. Apie gyvenimą Lietuvoje, picos paslaptis ir vietos dvasią – kalbamės su pačiu „Zio Rigo“ įkūrėju Daniele Rigoni.
Kas paskatino jus palikti Italiją ir kurti savo gyvenimą Lietuvoje?
Mano sprendimą atvykti į Lietuvą lėmė mano dabartinė žmona – tuo metu mes dar tik susitikinėjome, susipažinome Graikijoje. Ji yra lietuvė, todėl galiausiai nusprendžiau persikelti gyventi į Vilnių.
Kaip gimė pati idėja įkurti piceriją – ar tai buvo spontaniškas sprendimas, ar ilgai brandinta svajonė?
Maistu ir svetingumo sritimi domėjausi jau seniai. Kai tik atvykau į Lietuvą, dirbau administratoriumi viename itališkame restorane. Vėliau daug metų dirbau biure, tačiau aistra maisto pasauliui tikrai išliko. Per pandemiją pradėjau gilintis į fermentaciją ir picos gamybą, daug praktikuotis. Pajutau, kad Vilniuje trūksta šiuolaikiškos neapolietiškos picos – tokios, kur naudojami kokybiški ingredientai, ilgai fermentuota tešla, netikėti skonio deriniai. Taip galiausiai gimė idėja atidaryti savo vietą.
Kaip gimė pavadinimas „Zio Rigo“?
„Zio Rigo“ – tai mano paauglystės pravardė Italijoje. Mano pavardė yra Rigoni, o „Zio“ reiškia dėdė – iš to ir gimė „Zio Rigo“. Taip mane vadindavo draugai. Pavadinimas skambėjo natūraliai ir Lietuvoje, todėl nusprendžiau jį išlaikyti. Logo taip pat simbolizuoja seną itališko imigranto archetipą – šiek tiek žaismingą, šiltą ir atpažįstamą.
Ką buvo sunkiausia išmokti ar įveikti, kuriant „Zio Rigo“ nuo idėjos iki atidarymo dienos?
Sunkiausia buvo tai, kad nesu vietinis – neturėjau stiprių ryšių ar ilgametės patirties maitinimo versle. Tiesa, prieš daugelį metų dirbau administratoriumi kitame itališkame restorane Vilniuje, bet tuo metu dar nebuvau gilinęsis į visus šio verslo niuansus. Kiekvienas žingsnis buvo iššūkis: reikėjo viską išsiaiškinti pačiam – nuo tiekėjų paieškos iki dokumentacijos tvarkymo. Tačiau šis procesas išmokė, kad svarbiausia – imtis veiksmų ir ieškoti sprendimų, net jei jie atrodo sudėtingi. Kai dirbi su širdimi, sprendimai ateina palaipsniui.
Kas jums labiausiai teikia džiaugsmo turint savo restoraną?
Didžiausias džiaugsmas – klientų įvertinimas ir šypsenos. Kai žmonės nuoširdžiai mėgaujasi tuo, ką sukūrei, visas stresas ir sunkumai tampa verta patirtimi.
Kodėl, jūsų nuomone, svarbu kurti tokias vietas ir kitose Vilniaus vietose, o ne tik centre?
Man atrodo, kad Vilniuje trūksta gyvybės mikrorajonuose. Italijoje net gyvenamuosiuose rajonuose gausu picerijų ir vietų susitikti. Nusprendžiau gyventi viename iš tokių „ramių“ rajonų Vilniuje ir norėjau būti pokyčio dalimi. Tikiu, kad mikrorajonai nusipelno turėti savo vietas, kurios skatintų bendruomeniškumą ir trauktų žmones ne tik iš aplinkinių namų, bet ir iš viso miesto.
Kokias picas labiausiai mėgsta lietuviai? Ar pastebite lietuviams būdingų įpročių – gal kažką, kas italui atrodytų keistai?
Galima išskirti dvi grupes: jaunesni žmonės dažniau renkasi madingus skonius – burrata, stracciatella, pistacijos, nduja. O labiau konservatyvūs klientai – šeimos ar vyresni – dažniausiai renkasi klasiką: kumpį su pievagrybiais, capricciosą ir panašiai.
Ar siekiate supažindinti klientus su naujais skoniais ir neįprastesniais ingredientų deriniais?
Taip, tai man labai svarbu. Visada stengiuosi pasiūlyti ką nors naujo – kaip mūsų „Zio Rigo“ pica su stracciatella, ančiuviais ir citrinų žievele. Net kalbant apie picas su ananasais – jei jos sukurtos atsakingai, tai gali būti visai įdomus derinys. Svarbu ne atmesti, o suprasti ir tobulinti.
„Zio Rigo“ tampa vis populiaresnė vieta. Ar turite naujų planų ateičiai?
Kol kas neturiu konkrečių plėtros planų. Tiesa, pasiūlymų būta, bet šiuo metu man svarbiausia – išlaikyti kokybę, būti arti klientų, stebėti viską iš vidaus. Augimas svarbus, bet nenoriu prarasti autentiškumo ir artumo.