Daugelis mūsų vis dar pasvajoja apie tolimus kraštus, žydras lagūnas ar aukštus kalnus, pamiršdami apsidairyti aplinkui. Tačiau tinklaraščio „Check In Lithuania“ autorė Diana Gedeikytė-Jakutienė savo pavyzdžiu įrodo, kad kelionės po Lietuvą gali būti ne mažiau įkvepiančios ir kupinos atradimų. Diana jau daugiau nei dešimtmetį moko mus pamatyti savo šalį „šviežiomis akimis“. Šiame interviu keliautoja pasakoja, kaip gimė populiarus tinklaraštis, ką veikti Lietuvoje „ne sezono“ metu ir kokias 6 vietas tiesiog būtina įtraukti į savo maršrutą.
Daugelis keliautojų svajoja apie tolimas egzotiškas šalis, tačiau Jūs pasirinkote gilintis į tai, kas yra čia pat. Kas buvo tas lūžio taškas ar konkretus įvykis, paskatinęs sukurti tinklaraštį „Check In Lithuania“?
Apie tolimas egzotiškas šalis ir aš svajoju ir po jas keliauju. Tačiau keliauti noriu dažniau, nei galiu tai daryti užsienyje. Dėl šios priežasties prieš daugiau nei dešimt metų pagalvojau: jei negaliu keliauti toli, kodėl nepakeliavus arti, tiksliau – po savo šalį? Juk ir pas mus turi būti ką gražaus pamatyti.
Kelis metus po Lietuvą keliavau ir savo atradimais dalinausi tik su draugais bei artimesniais pažįstamais. Galiausiai, matydama, kokia graži mūsų šalis, supratau, kad noriu, jog kuo daugiau žmonių ją atrastų. Kad pamatytų, jog Lietuva – tai ne vien Vilnius, Kaunas, Palanga ar Nida. Taip gimė tinklaraštis, vėliau – ir mano kelionių istorijoms bei pasidalinimams skirti profiliai socialiniuose tinkluose.
Iki šiol keliauju, atrandu, rodau kitiems ir dalinuosi rekomendacijomis, nes man tai patinka, džiugina ir suteikia prasmės jausmą.
Dažnai girdime, kad Lietuvoje trūksta kalnų, žydrų lagūnų ar įspūdingų kanjonų. Kaip Jums pavyksta rasti grožį ir nuotykius ten, kur kiti mato tik lygumas ar paprastą mišką?
Šiuo klausimu mano filosofija labai paprasta – jei keliauji būdamas sąmoningas, smalsus ir nelygini to, ką patiri, su tuo, ką jau esi patyręs, visur rasi gražių, įdomių ir įkvepiančių dalykų. Jei lipsi į Šatrijos kalną Žemaitijoje galvodamas, jog Alpės tikrai yra gražesnės, aukštesnės ir nuo jų atsiveria puikesni vaizdai, tuomet gal geriau likti namie.
Tačiau jei lietuviško piliakalnio viršūnėje stovėsi negalvodamas apie kitų šalių kalnus, o džiugiai žvelgsi į prieš akis atsiveriančius, rodos, beribius lietuviškus tolius, garantuotai pamatysi jų grožį ir pasijusi laimingas.
Beje, įdomu tai, kad kelionės į svečias šalis mane skatina dar labiau mylėti Lietuvą. Kaskart grįžusi tarsi šviežiomis akimis pamatau jos grožį. Pamenu, kai praėjusių metų pavasarį po žygio akmeninguose ir šaltuose Himalajuose grįžau į pavasariškai žydinčią Lietuvą – net kelias savaites negalėjau atsigrožėti sodria, ryškia mūsų šalies žaluma, kuri man atrodė kaip stebuklas.
Kažkur yra aukšti kalnai, kažkur – plačios žalios pievos ir tankūs miškai. Tai, kad nepastebime grožio šalia, nes akys prie jo jau priprato, nereiškia, jog jo nėra.
Lietuva turi ilgą ir tamsų šaltąjį sezoną. Ką atsakytumėte skeptikui, kuris sako, kad „Lietuvoje rudenį ir žiemą nėra ką veikti“? Kokia yra Jūsų mėgstamiausia veikla ar vieta „ne sezono“ metu?
Manau, kad tie, kurie sako, jog rudenį ir žiemą Lietuvoje nėra ką veikti, yra arba truputį tinginiai, arba jiems tiesiog trūksta fantazijos.
Šaltasis metų laikas, mano nuomone, yra tobulas žygiams ir veikloms po stogu. Žygiams – nes nukritus lapams ir nulinkus aukštoms žolėms miškuose atsiveria įdomios bekelės, tampa daug lengviau prieiti prie nuostabaus grožio atodangų. Jei yra sniego, žygius galima keisti į slidinėjimą lygumų slidėmis. Šimtu procentų pritariu posakiui, kad nėra blogo oro – yra tik netinkama apranga. Aš ją turiu visiems metų sezonams.
Kai drėgna, niūru, saulės nesimato, dienos trumpos ir norisi, rodos, tik sėdėti namuose, save ir šeimą gabenu į muziejus, galerijas, edukacijas. Tuo labiau kad turime puikią galimybę – kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį nacionalines galerijas ir muziejus lankyti nemokamai.
Kaip atrodo Jūsų kelionių planavimas? Kaip pasirenkate, ką dar pamatyti?
Per daugiau nei dešimt, tiksliau – dvylika metų Lietuvoje pamačiau labai daug, kai kuriose vietose esu buvusi ne po vieną kartą. Tad pastaruoju metu po Lietuvą keliauju pagal… nuotaiką. Tai reiškia, kad dažniau išvykstu ekspromtu, nei kažką detaliai planuoju.
Atsikeliu ryte ir tuomet sprendžiu, ar noriu (ir kur) po Lietuvą pakeliauti automobiliu, o gal traukia į ilgesnį žygį gražiame gamtos kampelyje ar didesnį miestą. Daugiau planavimo prireikia tik tuomet, jei sumąstau kuriame nors man tolimesniame regione pabūti ilgiau – tada tenka paieškoti nakvynės, panaršyti internete, ko dar nesu ten aplankiusi.
O kartais imu ir lieku tyrinėti savo gimtojo Vilniaus, kuris iki šiol sugeba mane nustebinti – vis dar atrandu jame kažką naujo.
Žinoma, visada džiaugiuosi, kai Lietuvoje atsiranda nauja lankytina vieta – tuomet noriu kuo greičiau ją pamatyti. Kai kurios vietos, kuriose jau esu buvusi, yra atnaujinamos, ir tai taip pat paskatina mane sugrįžti, nes po rekonstrukcijų jos kartais visiškai pasikeičia.
Per tiek metų aplankėte šimtus objektų. Ar yra viena vieta Lietuvoje, kuri Jums tapo asmenine ramybės oaze, į kurią sugrįžtate tiesiog pabūti ir pasikrauti energijos?
Tokia vieta man yra mano namai – ten grįžtu po visų kelionių, geriausiai pailsiu, pasikraunu naujos energijos, svajoju, planuoju ir ruošiuosi naujiems nuotykiams.
Stebite vietinį turizmą jau ne vienerius metus. Kaip pasikeitė lietuvių požiūris į savo šalį per pastarąjį penkmetį?
Lietuviai po Lietuvą keliauja – ir, tikiuosi, keliaus ir toliau. 😊Tuo labiau kad dabar informacijos apie tai, ką gražaus ir įdomaus galima pamatyti Lietuvoje, yra gerokai daugiau nei prieš penkerius metus.
Labai stengiasi miestų ir regionų turizmo informacijos centrai, nacionalinių parkų direkcijos. Sukurta daugybė maršrutų, edukacijų, užsiėmimų, ekskursijų, žygių, stovyklų. Atsiranda ir įvairių įdomių, vietinį turizmą skatinančių privačių iniciatyvų. Reikia tik noro – lankytinų vietų ir veiklų užteks kad ir kiekvienam vasaros (ir ne tik) savaitgaliui.
Gal yra vieta, kuri Jus labiausiai nustebino, sužavėjo ar pasirodė visai nepelnytai pamiršta?
Lietuvoje mane labiausiai stebina… naudingųjų iškasenų karjerai. Esu ne po vieną kartą buvusi keliuose iš jų (pavyzdžiui, Skersabalių, Pagirių, Akmenės). Kai kurie vis dar veikiantys, tad lankymas juose yra ribojamas. Galinga kasimo technika, išvežus iškasenas liekantis keistas, dažnai lyg ne Žemės, o kitos planetos paviršių primenantis kraštovaizdis – tai labai įdomu ir kitoniška.
Kokias penkias vietas Lietuvoje rekomenduotumėte kiekvienam keliautojui?
Labai sunku išrinkti tik penkias vietas, nes jų yra kur kas daugiau, bet pabandysiu:
• Pažintinis takas – Mūšos Tyrelis, nes tai ilgiausias medinis takas per pelkę Lietuvoje, o pelkių gamta yra itin unikali.
• Miestelis – Marijampolė, nes tai miestas–galerija po atviru dangumi. Niekur kitur Lietuvoje nerasite tiek daug gatvės meno.
• Akmuo – Barstyčių akmuo, nes jis tikrai didelis. Didžiausias Lietuvoje.
• Ežeras – Dusia, vadinamas Dzūkų jūra, nes banguoja kaip jūra arba būna toks ramus, kad jo paviršius atrodo kaip veidrodis. Kol kas man tai pats gražiausias Lietuvos ežeras.
• Atodanga – Jiesios atodanga Kaune, į kurią keliauju, kai pasiilgstu kalnų.
• Piliakalnis – Sudargo piliakalniai, nes nuo jų atsiveria nuostabūs vaizdai į Nemuną.
Panašu, kad gavosi šešios vietos.