Arvydas Gudas: “Geriausias manęs apibūdinimas – žmogus, kuris džiaugiasi gyvenimu.”

Pamenu, išgirdau apie šį menininką prieš neįvardijamą skaičių dienų, galbūt keletą mėnesių, kai apie jį man papasakojo draugė.  It vakar prisimenu, kad pasakojimą ji pradėjo būtent tokiais žodžiais:

Žinai, mano brolis turi labai gerą draugą Arvydą, jo darbai nuostabūs, tu turėtum pamatyti.

 

Tą akimirką supratau, kad kitas mano pokalbis turi būti su juo.  Ir štai, it spragtelėjus pirštais, pokalbis įvyko. Susitikti, susipažinti susitarėme Vilniuje, nors didžiąją laiko dalį jis praleidžia Panevėžyje. Jame kuria, bendradarbiauja su įvairiais teatro režisieriais, vykdo įvairius projektus, rengia parodas.  Pasimėgaukite paprastumu, nes prieš Jūsų akis pateikiu menininką, bet pirmiausia žmogų – Arvydą Gudą (26).

Papasakok apie save / kas tu esi?

Norintiems mane surasti, aš – Arvydas. Tikriausiai negalėčiau kitaip savęs įvardinti. Daugiau apie save pasakoju, kai manęs ieško ar reikia pagalbos, tuomet pradedu vardinti kuo užsiimu.  O kai man pateikia tokį klausimą, nemoku savęs kitaip įvardinti nei vardu, juk jei žmogų matai ar sutinki tik kartą metuose, tai jis prisimins tik tai, ką tu jam pasakysi. Gali persigalvoti šimtus kartų, pakeisti darbovietę, specializaciją, miestą. Dabar susimąsčiau, kad visgi geriausias mano apibūdinimas – žmogus, kuris džiaugiasi gyvenimu. Veide tai nelabai matosi, tačiau, mano nuomone, reikia valdyti emocijas. Kartais galbūt galima jas paleisti, tačiau jos turi degti viduje, o ne išorėje. Ne visi žmonės linkę džiaugtis kartu su tavimi, kai kurie slapta trokšta, kad kitam nepasisektų. Turiu tokį palyginimą: jei gyventume miestelyje, kuriame tūkstantis žmonių, jį valdytų keturios šeimos, tuomet viskas gerai, o juk dabar pasaulyje tiek daug žmonių, tad net nepamatysi to paties antrą kartą į tą pačią vietą atėjus. Todėl niekada nesuklysiu save pavadindamas Arvydu.

Ką veiki gyvenime / kuo užsiimi?

Pradžioje buvo taip (nusijuokia). Gyvenau kaime, tuomet tėvai sugalvojo, kad miestas turi daugiau perspektyvų, todėl viską palikome ir persikraustėme į Pasvalį. Mūsų nedidelis namelis buvo kaimo palaukėje. Tėvai skatino mus užsiimti pasirinkta veikla po mokyklos. Visi būreliai, užsiėmimai ar sporto veikla buvo lankomi mūsų pačių iniciatyva. Mano brolis pasirinko muziką, o aš dailę, tačiau kartu sutarėme dėl bendro užsiėmimo – bokso. Smagu būdavo išsikrauti. Mūsų šeima buvo kupina meno, tačiau prie jo taip pat stengdavomės užsiimti sportine veikla. Tėvai mums teikdavo visišką pasirinkimų laisvę, bet toji suteiktoji laisvė dar labiau skatino viską apmąstyti, juk jei nepasiseka negali nieko kaltinti, tik pats save. Pabaigus dvylika klasių supratau, kad ateinančiais metais pasinaudosiu akademinių atostogų galimybe. Išvažiavau į Šiaulius, ten mane atvedė daug mano mokytojų, todėl jame pasilikau penkeriems metams. Tame mieste savo gyvenimą laikyčiau ne studijų, o studentavimo, kartkartėmis apsilankant paskaitose. Baigiau dailės ir dizaino pedagogiką, taigi, esu dailės mokytojas. Dar būnant mokykloje visi dailės mokytojai mojuodavo kryžiais , kai prabildavome apie šią specialybę, tačiau vis tiek nuėjau būtent šia kryptimi. Kai reikėjo rašyti baigiamąjį bakalauro darbą supratau, kad dar nesu pasiruošęs įprasminti ketverių metų darbo, todėl pasiėmiau pertrauką. Tuo laikotarpiu pradėjau dirbti kultūros centre, bendradarbiauti su režisieriais, darbuotis su spektakliais – scenografija. Vėliau atėjo metas ir sugalvojau, kad reikia užbaigti studijas ir parašyti baigiamąjį darbą. Įdomiausia tai, jog pasirinkau ne tą dėstytoją, kuris man patiko, bet tą, kuris mano nuomone yra destruktyvus pilietis. Kartu mums  įvairūs projektai pavykdavo per trumpą laiko tarpą. O mano visas baigiamasis darbas atsidūrė ant pastato sienos Pasvalyje graffiti  pavidalu.

Po to nutiko taip, jog mama tapo ekonomine emigrante – išvyko gyventi  ir dirbti į Angliją, brolis persikėlė į Panevėžį, sesė – į buvusią laikinąją sostinę. O aš didžiąją laiko dalį leisdavau Pasvalyje, tačiau tuo pat metu bendravau su keliais režisieriais, tad važinėdavau į Vilnių, Panevėžį.

O ką veikiu? Na, turiu fotoaparatą, pieštuką ir knygą.

Žinai, kaip iš tiesų būna gyvenime? Žvelgi į save veidrodyje ir supranti, kad vieną dieną juk mirsi ir tiesiog privalai daryti tai, ką nori, užsiimti ta veikla, kuri tave džiugina. Mes visi gyvename savame skausme, džiaugsme ar savotiškuose pančiuose, kurie neturėtų daryti įtakos kitiems žmonėms. Šiandieniniame pasaulyje mes labai dažnai ieškome kitų žmonių, kurie mums pagelbėtų, padarytų laimingus, bet juk to nėra. Jei pats negali sau to suteikti, niekas kitas nei tu pats sau laimės ar norimos pagalbos nesuteiks. Aš esu tvirtos nuomonės, kad reikia savęs ieškoti, daug ir įvairių dalykų išbandyti, skirti sau laiko. O šiuolaikinio žmogaus problemos tokios : valgyti pusryčius ar ne, sveikas maistas tai ar nesveikas. Visas taisykles tarsi nustato kiti – influenceriai, bet juk tik mes patys  geriausiai žinome, kas tinka mūsų kūnui ir sielai.

 

O ar yra toks dalykas, kurį darai dažniau nei kitus?

Na, kalbu. Kalbu tikrai daugiausiai. Problema ta, jog suvokiu, kad kalbėdamas daug ką praleidžiu. Tuomet tiesiog stabtelėju, nutylu, kartais tai būna ta nejauki tyla, bet ji smagi atrodo. Jei būnu susitikime kitas žmogus tuo tarpu pradeda kalbėti ar nesistengdamas kažką nugirstu, tai man patinka.

 

O tau nebūna, jog tylėdamas pastebi didumą dalykų?

Pasitaiko.  Būna, kad nebūnu šiame laike, juk praeitis jau praėjo, ateitis dar bus, o ši akimirka taip pat jau praėjusi, vos tik ištariau paskutinę raidę. Kartais tiesiog atsijungiu. Mėgstu šį veiksmą, tuomet suprantu, kad ne kiekvienas dalykas turi didelę prasmę. Dauguma jų neturi jokios prasmės, nors mes savo mintyse sukuriame jiems savotišką esybę.  Pavyzdžiui, dabar, žvilgčioju į telefoną, kažko laukiu, mintys negali nurimti ir būti tik šioje vietoje. Aš visai nesistebiu, kad šiuolaikiniai žmonės būdami jauno amžiaus  turi rimtų sveikatos sutrikimų. Tik pažvelkite, atkreipkite dėmesį, kiek energijos išnaudojame  reikšmės neturintiems dalykams.

 

Žinai, kai susitelkiu į savo poelgius, tarkime, fotografiją, tik į ją susikoncentruoju. Tuomet reikia daryti pertraukas – nueiti pasivaikščioti į mišką ar nuveikti kažką nesusijusio su atliekamu darbu.

Ar yra žmogus, į kurį sieki būti panašus? O gal manai, kad lyginti žmones yra blogybių blogybė?

Idealas tam tikrą laiko tarpą būna – tu jį peraugi arba išgyveni. Tarkime, kažkurį laiką tau patinka vienokia muzika ar kūrinys, tu juo mėgaujiesi iki tos akimirkos, kol atsibosta, o tada pradedi domėtis visai kitokiu muzikos stiliumi, tačiau anksčiau patikusi muzika niekur nedingsta. Dainos juk lieka tavo sukurtame grojaraštyje. Panašiai ir su žmonėmis, po truputį pradedu juos atsirinkti. O idealą įsivaizduoju kaip mokytoją, kurį kiti sako, kad negalime, tačiau turėtume peraugti. Mokinys, mano nuomone, turėtų būti geresnis už mokytoją, tik mūsų visų prigimtyje yra įrašyta, jog norime būti dėmesio centre. Tai iš esmės reiškia, kad visi esame mažiau ar daugiau egoistai. Kartais elgiamės taip, kad visada mūsų reiktų. Aš labai džiaugiuosi, kad šiuo klausimu mano mama yra visai kitos nuomonės.  Kol mus augino ji suteikė mums labai daug laisvės, meilės, visi buvome skirtingi, bet gavome šilumos vienodai. Ji į mus įdėjo tiek darbo, kad dabar gali ramiai gyventi savo gyvenimą, gyventi ir dirbti nesirūpindama dėl mūsų sprendimų. Todėl mąstau, kad dažniausiai idealai yra artimoje aplinkoje. Tai gali būt mokytojai, tėvai, seneliai. Mano močiutė labai smagi moteris buvo. Nuolat man kartodavo, kad per daug kalbu ir nieko konkretaus neturiu.

Tačiau truputį krypstant nuo idealo temos, vis pamąstau, kad turime tą įsivaizdavimą, jog žmogus turi būti vienalytis. Kad žmonės tarsi kontrastai – labai geri arba blogi. Ir labai stebimės, kai rašytojas pradeda kurti muziką, o statybininkas kepti bandeles. Juk gyvenime galima viską kardinaliai pakeisti, nors esame linkę užsisukti toje pačioje veikloje ir tampame savotiškais kitų žmonių svajonių vergais. Daugiausiai tai pastebiu šeimose: tėvai tikisi iš vaiko labai gabaus vienoje srityje, kad jis turėtų gerą ateitį ir tuomet jis patiki tuo, ką jie sako, pamiršdamas apie save. Bet čia vėlgi, šiuolaikinė visuomenė yra toks dalykas, kad privalai būti finansiškai nepriklausomas tiek, kad galėtum gyventi ir daryti ką trokšti. Kaip aš, dažnai būnu skirtinguose miestuose, nes vykstu pas žmones. Galiu nuvykti į pasirinktą vietą, bendrauti tik su vienu žmogumi, pavyzdžiui, kaip dabar su tavimi ir man to užteks. Ar smagu? Labai. Viskas labai paprasta.

Jeigu ilgo pasiruošimo reikalavęs darbas nepavyksta, kas nuramina mintis?

Kai darai vieną projektą lygiagrečiai su juo eina dar kokia nors papildoma veikla. Jei veikla susijusi su spektakliais, dažniausiai bendradarbiavimas vyksta tris mėnesius, tačiau paskirtą užduotį reikia padaryti per pora savaičių, būna įtempta. Tačiau niekada negalvoju, kad nepavyks, nes jei pagalvoji – nepavyksta, nes taip nusiteiki. Jei taip nutinka, labai nenuogąstauju. Viskam savas laikas. Labiausiai vertinu procesą. Juk jei išties nepasisekė, gal netinkamas laikas ar tam darbui nesi pasiruošęs. Galbūt kyla idėja, bet neturi jėgų ar išmanymo, kaip ji turėtų būti realizuota.

Kaip sugalvojai, kad nori rengti parodas?

Mano pirmoji paroda buvo antrame kurse. Šitą istoriją papasakojau visiems. Tuo metu mane paliko mergina, tačiau labai neliūdėjau, nes aš toks esu, jei įsitraukiu į darbą studijoje galiu praleisti ten pora mėnesių. Taigi, buvau nupiešęs jos portretą ir paveikslo apačioje parašiau „ kaip su šlapiu skuduru“. Ji atėjo, pamatė, apsiverkė ir išbėgo. Tik ji suprato ir priėmė tai, o visiems kitiems tas pavadinimas neturėjo jokios reikšmės, jie praeidavo, pažiūrėdavo ir gal net neatkreipdavo dėmesio. Čia panašiai kaip ir tobulas nuodas – skirtas tik tam žmogui ir kitų nepaveiks.

Parodos įvyksta, kai kiti pasiūlo. Man tiesiog patinka piešti, nes mano mintys įgauna fizinį pavidalą. Tie darbai po truputį atsiranda vienose ar kitose erdvėse. O parodas dažniausiai vadinu ekspozicijomis, kai darbus, kurie guli kambaryje iškabinu ant sienų ir gal kam nors patiks. Jei reiktų įvardinti kiekį, na, per metus dvi tikrai būna.

Negalvoji apie parodą Vilniuje?

Man miestas nedaro jokios įtakos. Kai paklausia, kodėl vienoje ar kitoje vietoje, atsakau, nes ten tuo momentu būnu pats. Kaimai ir miestai yra lygūs, juose abiejuose juk gyvena žmonės. Žinoma, visuomet yra planų, tačiau specialiai neieškau ir nelaukiu. Jei gaučiau vietą Vilniuje – rengčiau. Nemėgstu siūlytis, tai juk labai varginantis darbas, eiti ir save girti, kad iškabintų darbus. Kai aukštojoje mokykloje reikėjo gintis darbus, aš juos tiesiog iškabindavau ir nueidavau. Kiti stovėdavo ir pasakodavo kaip juos padarė, bet juk kai pažvelgi, supranti, kiek darbo į paveikslą įdėta. Negaliu sakyti, kad visi žmonės kaip aš, kitiems įdomesnis ne darbas, o pats menininkas. Jo įžvalgos, nuomonė, pasakojimas. Man labiau patinka laikyti kalbą – tylėti. Sutikčiau kalbėti apie savo darbus nebent kito lūpomis ar tekstais. Paprasčiausias dalykas būtų, jei kas nors juos aprašytų.

Ar yra posakis, kurį dažniausiai vartoji?

Visuomet galima derėtis.

Ar dažnai lankaisi kitų menininkų parodose?

Taip, tačiau niekada neinu į jas per atidarymo vakarą, per daug triukšmo. Apsilankau, kai nebūna žmonių, vienas. Kai minia jau būna praėjusi ir aš galiu apžiūrėti darbus tyloje. Tai dar vienas mano atsijungimo būdų.

 

Juoda / balta ar spalvota?

Juoda / balta.

Gimtinė ar tolimi kraštai?

Tolimi kraštai.

Saulė ar lietus?

Lietus.

Tekstai ar fotografijos?

Tekstai.

Taip ar ne?

Taip.