Kas nutinka, kai dvi geriausios draugės, susitikusios žurnalistikos studijose, sujungia savo meilę komunikacijai ir aistrą geram maistui? Atsakymas paprastas – gimsta viena populiariausių šalyje gastronominių kelionių eteryje, projektas „Ar valgoma?“. Laura Urbė ir Evelina Želvytė-Bertašė jau dešimtmetį žygiuoja per gyvenimą kartu, o nuo 2023-ųjų į šį nuotykį kviečia ir tūkstančius sekėjų.
Chilluva.lt autorės dalijasi apie tai, kaip maistas tapo jų gyvenimo būdu, kodėl 2026-ieji žada kopūstų renesansą ir kas slepiasi po paslaptingais sėkmingo restorano ingredientais. Pasiruoškite pažinčiai su „Michelin“ žvaigždutėmis, ledais su skruzdėmis ir tikra aistra gastronomijai.
Kaip galėtumėme jus pristatyti? galbūt du – tris sakinius apie save.
Tinklalaidės “Ar valgoma?” autorės, maisto mylėtojos, draugės Laura Urbė ir Evelina Želvytė-Bertašė. 2014 m. susipažinusios Vilniaus universiteto Žurnalistikos bakalauro studijų suole, jau keliolika metų žengiame per pasaulį drauge – tiek dalindamosis darbo komunikacijos srityje patirtimis (Laura dirba komunikacijos agentūroje “Comms on Duty”, Evelina – “Radiocentro” stočių grupėje), tiek, žinoma, tyrinėdamos gastronomijos pasaulį.
Kaip gimė idėja sujungti jėgas ir sukurti būtent „Ar valgoma?“ projektą?
Nuo žurnalistikos studijų pradžios atradome bendrą aistrą – maistą. Viena kitai siuntinėdavome naujų kavinių nuotraukas, straipsnius apie gastronomijos pasaulio naujienas ir pan., kartu ragaudavome, gamindavome. Instagrame sukūrėme paskyrą, kur apžvelginėjome kavines. Šis projektas ilgai negyvavo, nes tuo metu panašių paskyrų buvo tikrai daug. “Ar valgoma?” atsirado, nes pačioms norėjosi daugiau edukacinio turinio – nors įvairių maisto gaminimo, receptų laidų Lietuvoje gausu, pasigedome pokalbių apie maistą iš esmės. Spotify radome tik Radvilės Linksmuolės “Valgytojus”, bet ir jie netrukus baigėsi. Tad norėjome, svarstėme, vis atidėliojome, kol galiausiai 2023 m. rugpjūčio 7 d. pasirodė pirmasis mūsų pokalbis su desertų fėja Liucina RImgaile.
Kaip per tą laiką, kol kuriate, pasikeitė jūsų pačių santykis su maistu?
Dar labiau išaugo noras ragauti, tyrinėti, eksperimentuoti. Nebijoti išbandyti aštriausių pipirų, kavos su sviestu, ledų su skruzdėmis. Kadangi daug dėmesio skiriame sveikai mitybai, ir pačių lėkštėse padaugėjo įvairiaspalvių augalų (pasirodo, surinkti 30 skirtingų augalų per savaitę tikrai įmanoma!), išmokome rūpintis mikrobiota ir tuo užkrėtėme artimuosius. Mėgaujamės tiek restoranų skoniais, tiek namie ruoštu maistu.
Kokia yra „Ar valgoma?“ bendruomenė? Ar sulaukiate daug grįžtamojo ryšio?
Tokia, kokios ir mes, – atvira naujiems skoniams, naujoms žinioms ir patirtims. Visgi neslėpsime – norėtųsi sulaukti daugiau grįžtamojo ryšio, komentarų ir įsitraukimo. Nors turime daugiau nei 5 tūkstančius sekėjų, dažniausiai įžvalgomis pasidalija tik artimiausi draugai. Na, bet tikimės, kad ta vis auganti (nors ir tyli) auditorija rodo, kad kažką darome gerai:)
Ar jūsų tikslas yra mokyti sekėją, ar tiesiog kartu su juo tyrinėti maisto pasaulį?
Abu. Nors pačios nevadiname savęs ekspertėmis, labiau mėgaujamės galėdamos bendrauti su ekspertais, stebėdami mūsų turinį sekėjai neišvengiamai kažko išmoksta! Kai visą valandą klausai pokalbio apie šokoladą, alyvuogių aliejų ar sūrį, neįmanoma, kad tavo žinių bagažas nepasipildytų. O nuo to neatsiejamas ir troškimas tyrinėti – juk teoriją reikia pritaikyti praktikoje!
Kas, jūsų akimis, šiuo metu vyksta Lietuvos gastronomijos pasaulyje?
Tikras pavasaris, atgimimas ir žydėjimas. Širdis dainuoja matant, kaip Lietuvos restoranai ir šefai įtraukiami į tarptautinius reitingus, įskaitant, žinoma, “Michelin”. Gausu ir kitų įspūdingų pasiekimų: 2025 m. lietuvis šefas Airis Zapašnikas tapo Pasaulio sušių čempionato nugalėtoju, šio kovo viduryje Lietuvos šefų komanda pirmą kartą istorijoje dalyvavo “Bocuse d’Or” konkurse ir užėmė garbingą 12 vietą. Įspūdinga. Kita vertus, gausos jau netrūksta, tad kuriantys turi pademonstruoti savo išskirtinumą, svečiams siūlyti kokybę, antraip išlikti rinkoje tikrai nėra lengva, tai patvirtina ir nuolat mirgančios antraštės apie restoranų uždarymus.
Kaip apibūdintumėte dabartinį Lietuvos restoranų lankytoją – ko jis ieško įėjęs pro duris?
Maistas jau seniai nebėra tik kuras. Ieškome emocijos, istorijos, įspūdžio, patirties, kartais – šokiravimo. Vis daugiau žmonių nebesipiktina restoranų degustacijų kainomis, nes supranta, kad kokybiški ingredientai, šefų patirtis ir 4 valandas trunkanti skonių kelionė kainuoja.
Žinoma, kartu suprantame, kad tai – mūsų burbulas. Vis dar gausu žmonių, kuriems restoranų visiškai nereikia. Visgi bet kuriuo atveju augame, kaip ir auga mūsų nepriklausoma Lietuva.
Kokios maisto tendencijos jus labiausiai erzina?
Šiuo metu – pamišęs baltymų ieškojimas ir akcentavimas. Proteininiai batonėliai, proteininiai jogurtai, proteininis tunas, proteininė matcha… Esame įsitikinusios, kad reikiamą baltymų kiekį galima surinkti tiesiog subalansavus mitybą, o visas šis pamišimas parduotuvių lentynose – eilinis prekybininkų triukas. Neužkibkime ant jo!
Kas turėtų nutikti, kad tam tikra vieta ar patiekalas Lietuvoje taptų „virusiniu“ (viral)?
Kaip ir visame pasaulyje, bene didžiausią įtaką tam daro socialiniai tinklai ir nuomonės formuotojai. Žinoma, tai gali atvesti lankytoją į kavinę tik vienam kartui. Jeigu nori jį išlaikyti, privalai dirbti kokybiškai.
Kokia tendencija apie maistą, jūsų nuomone, Lietuvoje dar tik pradeda „įšilti“ ir apie ką visi kalbėsime po metų?
Kiekvienų metų sandūroje parengiame specialią tinklalaidę, kurioje apžvelgiame vadinamųjų “trendeseterių” įžvalgas – ką ragausime ir dėl ko būsime pametę galvas naujais metais. 2026-iems metams, be kita ko, žadėtas kopūstų renesansas – tikrai tikime, kad ši prognozė išsipildys, juolab kopūstas nuo seno yra mylima lietuvių daržovė.
Kokia tema apie maistą ar sveikatą šiuo metu jums pačioms yra didžiausia „mįslė“, kurią bandote įminti?
Neseniai diskutavom apie mitybos trendus, kaip jie gimsta ir išpopuliarėja. Na, kad ir visai neseniai soc. tinkluose mirgėję ledai gaminami sniege. Taip pat tikras galvosūkis restoranų pasaulis – kokie yra sėkmės ingredientai, kodėl vieni užveria duris jau po pusmečio, o kiti klesti dešimtmečiais.
Kaip manote, kas tapo tuo pagrindiniu katalizatoriumi, privertusiu lietuvius masiškai atsisukti į savo sveikatą ir gerovę?
Ko gero, jau minėtieji socialiniai tinklai. Kai naršydamas Instagrame matai daugybę sveikų ir maistingų patiekalų receptų, įžvalgų apie mikrobiotą ir baltymų naudą, kaip gali tam nepasiduoti?
Žinoma, prie šios puikios tendencijos prisidėjo ir gerėjantis gyvenimo lygis Lietuvoje – kai uždirbame daugiau, galime rūpintis, kas yra mūsų lėkštėje, kokią mėsą ar daržoves į ją dedame.
Deja, Lietuvoje vis dar daugiau nei 600 tūkstančių žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, jie suka galvą, iš kur apskritai gauti maisto, o ne koks jis bus.
Blitz klausimai
Kokį ingredientą visada rastume jūsų šaldytuve?
Evelina: kiaušiniai – jeigu jų yra, negali skųstis, kad nėra ką valgyti. Kokio universalumo dalykas!
Laura: kiaušiniai ir pienas – negalėčiau be abiejų.
Didžiausias atradimas virtuvėje šiemet?
Evelina: mėta. Visada įsivaizdavau, kad ji tinka tik arbatai ar dekoruoti kokteilį, bet kai draugė pasidalijo receptu, kuriame smulkintos mėtos dedama į salotas, – pasaulis apsivertė :))
Laura: mano reatradimas – kopūstai. Tiek švieži, tiek rauginti!
Druska ar cukrus?
Evelina: cukrus. Nors druskos reikia net saldžiausiam pyragui, kad atsiskleistų visi skoniai, esu visiška saldžiavalgė. Niekada nesirinksiu bulvių traškučių ar keptos duonos, jei šalia bus padėtas sausainis, bandelė ar gabalėlis torto.
Laura: daugybę metų būčiau sakiusi, kad cukrus. Na, ir dabar neatsisakau „skanukų“, bet vis dažniau labiau užsinoriu sūrio, keptos duonos ar tiesiog kokybiškos duonos su sviestu.
Gatvės maistas (street food) ar fine dining?
Evelina: neseniai grįžau iš Meksikos, tad gatvės maistas. Tie paprasti, eurą tekainuojantys takai… Visgi fine dining vakarienė turbūt yra geriausia dovana.
Laura: ko gero, pridėčiau trečią – namų maistas. Būtent jis man yra kasdiena ir tikra vertybė, o fine dining ar gatvės maistas yra eksperimentai, kuriuos myliu, bet, vargu, ar norėčiau kasdien.
Gaminti pačioms ar kad jums pagamintų?
Evelina: kad pagamintų. Pati ruošdama maistą mėgstu ragauti, tad daugmaž žinau, kas laukia. O štai kito žmogaus pagamintas patiekalas yra tikra šventė ir staigmena!
Laura: pritariu. Kito žmogaus laikas, idėjos, pastangos – geriausia dovana.
Kokius tris esminius žodžius parinktumėte apibūdinti 2026-ųjų metų maisto pasauliui?
Evelina: sezoniškumas, tikrumas, eksperimentai.
Laura: grynumas, paprastumas ir sugrįžimas prie šaknų.