Kiekvieną drabužį jis kuria pats – nuo pirmosios linijos ant popieriaus iki paskutinės siūlės. Vilniaus dailės akademijos auklėtinis ir patirties Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro siuvykloje sukaupęs dizaineris Liutauras Suvorovas madoje ieško ne tik estetikos, bet ir charakterio bei tvarių sprendimų. Po pristatymų „Vilnius Fashion Week“ ir „ELLE Iconic Night“ scenose jis atvirauja apie minimalizmą su netikėtomis detalėmis, bemieges naktis prieš pasirodymus ir tai, kodėl didžiausias iššūkis – neprarasti kūrybinės laisvės.

Pradėkime nuo pačios pradžios – kada supratai, kad tavo kelias yra mada?
Manau, kad tai nebuvo vienas konkretus momentas. Visada jaučiau poreikį kurti, išreikšti save vizualiai, o drabužis ilgainiui tapo viena iš mano saviraiškos priemonių. Stojimas į Vilniaus dailės akademiją, kostiumo dizaino studijas, buvo gana natūralus žingsnis. Studijuodamas supratau, kad mada man yra kur kas daugiau nei gražus drabužis. Tai būdas kalbėti apie visuomenę, žmogų, jo identitetą ir netgi kvestionuoti tam tikras nusistovėjusias normas.
Kaip apibūdintum savo kūrybos stilių?
Savo kūrybą apibūdinčiau kaip klasikinę madą, matomą per šiuolaikinio žmogaus perspektyvą. Mane žavi klasikiniai siluetai, minimalizmas, tačiau visuomet norisi įnešti kažką netikėto. Kuriu drabužius, kurie iš pirmo žvilgsnio yra patogūs akiai, suteikia tam tikrą stabilumo jausmą, tačiau priėjus arčiau jų detalės priverčia susimąstyti. Man svarbu, kad drabužis nebūtų tiesiog gražus, kad jis turėtų savo charakterį ir istoriją. Taip pat didelę reikšmę mano kūryboje turi tvarumas, jau egzistuojančių audinių panaudojimas ir jų prikėlimas naujam gyvenimui.

Visus drabužius siuvi pats, o ne atiduodi gamybai – kaip išmokai siūti bei konstruoti ir ką tau pačiam duoda tiesioginis prisilietimas prie kiekvienos siūlės?
Siūti ir konstruoti mokiausi Vilniaus dailės akademijoje, tačiau labai daug išmokau ir savarankiškai, eksperimentuodamas, darydamas klaidas bei jas taisydamas. Didelę įtaką turėjo ir praktika Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro siuvykloje.
Man pats drabužio gamybos procesas yra neatsiejama kūrybos dalis. Dažnai galutinis drabužis netgi skiriasi nuo pirminio eskizo, nes dirbant su audiniu atsiranda naujų idėjų. Man patinka kontroliuoti visą procesą nuo pirmosios linijos popieriuje iki paskutinės siūlės. Žinoma, tai užima labai daug laiko, tačiau kartu suteikia didžiulį pasitenkinimą. Kiekviename drabužyje lieka dalelė manęs.
Kuri drabužius, kuriuos pats norėtum dėvėti, ar sąmoningai atsiriboji, kad išvengtum vidinio konflikto tarp savo skonio ir to, ko nori kiti?
Tikrai kuriu nemažai drabužių, kuriuos pats norėčiau dėvėti. Man būtų sunku kurti tai, kuo pats netikiu. Tačiau kartu stengiuosi neapsiriboti vien savo asmeniniu garderobu. Yra drabužių, kurių galbūt pats niekada nevilkėčiau, bet man be galo įdomu juos kurti ir matyti ant kitų žmonių.
Manau, kad dizainerio darbas nėra primesti savo skonį kitam žmogui. Kur kas įdomiau atrasti, kaip mano kūrybinis matymas gali susijungti su kito žmogaus asmenybe.

Kaip manai, ar šiuolaikinėje madoje apskritai dar įmanoma sukurti kažką visiškai naujo ir nematyto?
Manau, kad šiandien sukurti kažką absoliučiai naujo yra labai sudėtinga. Mada nuolat sukasi ratu, grįžta prie tam tikrų laikotarpių, siluetų, idėjų. Tačiau nematau tame nieko blogo.
Originalumas man nėra bandymas išrasti tai, ko dar niekada nebuvo. Tai gebėjimas į jau egzistuojančius dalykus pažvelgti savo akimis, suteikti jiems naują kontekstą ir prasmę. Juk visi galime žiūrėti į tą patį objektą, tačiau kiekvienas jį matysime skirtingai. Būtent tas individualus matymas ir yra įdomiausias.
Ar tau svarbu, kad žmogus, perkantis tavo drabužį, turėtų išlavintą skonį, ar labiau žavi, kai drabužis pats padeda jam atsiskleisti?
Man apskritai sunku apibrėžti, kas yra išlavintas skonis, nes tai labai subjektyvu. Kur kas svarbiau, kaip žmogus jaučiasi vilkėdamas mano sukurtą drabužį.
Labai žavi momentai, kai žmogus pasimatuoja kažką, ko pats galbūt niekada nebūtų pasirinkęs, ir staiga pamato save visiškai kitaip. Man patinka, kai drabužis padeda žmogui atrasti naują savo pusę, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi ar drąsos. Tai, ko gero, yra vienas gražiausių mano darbo aspektų.

Pristatei savo kūrybą „Vilnius Fashion Week“ ir „ELLE Iconic Night“ renginiuose – koks jausmas savo darbus matyti scenoje?
Tai labai sunkiai nusakomas jausmas. Iki pristatymo matai tik audinius, siūles, primatavimus, neišspręstas problemas ir daugybę smulkmenų, kurios kartais net neleidžia pasidžiaugti pačiu procesu. O tada ateina momentas, kai viskas susijungia, modeliai, muzika, šviesos, judesys ir tavo kūryba pradeda gyventi savarankiškai.
Tomis akimirkomis supranti, dėl ko buvo verta tiek dirbti. Kartu tai labai jautrus momentas, nes publikai atiduodi kažką labai asmeniško. Drabužiai, kurie iki tol egzistavo tavo galvoje ir rankose, staiga tampa kitų žmonių patirties dalimi.
Koks tavo sukurtas drabužis iki šiol kelia didžiausią pasididžiavimą arba pareikalavo daugiausia bemiegių naktų?
Man sunku išskirti vieną konkretų drabužį, nes kiekvienas jų žymi tam tikrą mano kūrybinio kelio etapą. Tačiau labai svarbi išlieka mano bakalauro kolekcija „Non-Toxic Masculinity“, kurioje nagrinėjau vyriškumo sampratą ir su ja susijusius stereotipus. Tai buvo ne tik drabužių kolekcija, bet ir labai asmeniškas kūrybinis pareiškimas.
O kalbant apie bemieges naktis, jų tikrai netrūksta prieš kiekvieną kolekcijos pristatymą. Kartais atrodo, kad paprasčiausiai atrodantis drabužis pareikalauja daugiausiai darbo. Manau, kad sukurti kažką vizualiai paprasto, bet techniškai preciziško, yra vienas sudėtingiausių dalykų.

Ar būna tokių dienų, kai kūryboje viskas krenta iš rankų, nesiseka ir tiesiog nebenori žiūrėti į savo darbus?
Žinoma, ir tikrai ne viena! Kartais atrodo, kad nemoki nei siūti, nei konstruoti, nei apskritai kurti. Ypač kai ilgą laiką dirbi prie vieno drabužio, pradedi nebematyti jo objektyviai ir pastebi tik trūkumus.
Tokiais momentais geriausia tiesiog atsitraukti. Kartais užtenka vienos nakties, kad kitą rytą į tą patį drabužį pažvelgtum visiškai kitaip. Kūryba nėra nuolatinis įkvėpimas ir gražios akimirkos, tai ir labai daug kantrybės, disciplinos bei gebėjimo susitaikyti su tuo, kad ne viskas pavyksta iš pirmo karto.

Kaip išlaikai chill būseną lėkime, kai susikaupia daug darbų ir artėja terminai?
Dar mokausi tai daryti. Esu gana reiklus sau, todėl kartais pats susikuriu daugiau streso, nei iš tiesų reikėtų. Tačiau ilgainiui supratau, kad panika dar nė vieno drabužio nepasiuvo.
Stengiuosi susidėlioti prioritetus, darbus atlikti po vieną ir nebandyti visko išspręsti vienu metu. Labai svarbu turėti žmonių, su kuriais gali pasijuokti net ir pačiomis chaotiškiausiomis akimirkomis. Humoras tikrai padeda išgyventi daugelį situacijų.

Dalinamės #Chilluvoje apie patirtis ir gerą laiką – kaip pats mėgsti pachillinti?
Man labai patinka paprasti dalykai: laikas su artimais žmonėmis, ilgi pokalbiai, muzika, pasivaikščiojimai, kelionės. Kartais geriausias poilsis yra tiesiog buvimas namuose ir galimybė niekur neskubėti.
Kadangi mano kasdienybėje labai daug kūrybos, žmonių, bendravimo ir nuolatinio galvojimo apie darbus, vis labiau vertinu akimirkas, kai neprivalau nieko produktyvaus veikti. Nors, žinoma, net ir ilsintis galvoje dažnai gimsta naujos idėjos.

Atrodo, kad dabar išgyveni labai stiprų asmeninės kūrybos ir laisvės etapą – ką labiausiai norėtum sukurti žvelgdamas į priekį ir kokių dar neįgyvendintų svajonių turi?
Norėčiau ir toliau auginti savo kūrybinį identitetą, kurti kolekcijas, kurios būtų atpažįstamos ne dėl logotipo, o dėl savo estetikos, konstrukcijų ir požiūrio. Labai norėčiau savo kūrybą pristatyti tarptautinėje mados scenoje.
Taip pat mane labai domina mados ir scenos meno santykis. Norėčiau dar daugiau kurti teatrui, operai, įvairiems sceniniams projektams, kuriuose drabužis tampa pasakojimo dalimi.
O didžiausia svajonė, ko gero, yra turėti galimybę kurti neprarandant kūrybinės laisvės. Nenorėčiau, kad augant prekės ženklui kūryba taptų vien tik verslu. Noriu išsaugoti tą jausmą, dėl kurio apskritai pradėjau kurti.




