Ji svajojo apie režisūrą ir teatrą, tačiau vieną dieną iš nuobodulio atsivertė studijų laikų dienoraščius. Šis atsitiktinis žingsnis virto debiutine knyga „Nepanašu į mano gyvenimą“ – atviru, chaosu ir ieškojimais kvėpuojančiu pasakojimu apie Amerikos keliuose pasiklydusią jaunystę. Dėstytoja, žurnalistė ir dviejų sūnų mama Toma Liutikė atvirai dalijasi apie jauno žmogaus paklydimus, tikrąjį ryšį su žmonėmis ir vilties teikiančią tiesą, kad net ir po sunkiausių kluptelėjimų visada galima viską pradėti iš naujo.
Ką tik išleista tavo knyga „Nepanašu į mano gyvenimą“ – papasakok apie ją daugiau, kaip gimė ši istorija?
Idėja gimė, kai vieną dieną, iš nuobodulio paskaičiau savo per gyvenimą prirašytus dienoraščius, kuriuos kadaise išmokė rašyti mama. Vienas jų, kai studijų laikais pagal „Work & Travel“ programą buvau išvykusi į JAV, buvo itin įdomus ir jame pamačiau užfiksuotą asmenybės transformaciją. Man tai pasirodė vertinga. Todėl pagalvojau, kad galėčiau tai paversti į knygą.
Kas iš esmės niekada nebuvo mano svajonė. Priešingai, aš visą gyvenimą svajojau būti aktore arba režisiere, studijavau net tokią keistą, bet baisiai Klaipėdoje populiarią specialybę: Lietuvių filologiją ir režisūrą. Nors mano fokusas buvo teatras, tačiau tų studijų dėka gavau ir gana didelę injekciją informacijos apie literatūrą.
Kas iš esmės niekada nebuvo mano svajonė. Priešingai, aš visą gyvenimą svajojau būti aktore arba režisiere, studijavau net tokią keistą, bet baisiai Klaipėdoje populiarią specialybę: Lietuvių filologiją ir režisūrą. Nors mano fokusas buvo teatras, tačiau tų studijų dėka gavau ir gana didelę injekciją informacijos apie literatūrą.
Na, o knyga „Nepanašu į mano gyvenimą“ yra apie dvi studentes, kurios vasarai išvyksta į Ameriką, dirba ledų furgonėlyje, keliauja po šalį, patiria nuotykių bei susitinka su savimi ir savo ribotumu.
Kiek šiame romane yra visiška tiesa ir tikroji Toma, o kiek atsirado fikcijos bei rašytojiškos vaizduotės?
Aš esu padariusi preliminarų skaičiavimą, jog 50% yra realių įvykių, 50% yra fikcijos. Šiaip iš esmės visą kelionę transformavau itin stipriai, sukeičiau kelionės lokacijas vietomis, žmonėms priskyriau visai ne tuos bruožus, iš ko išplaukia visai kiti įvykiai, santykiai ir t.t. Ką man dienoraščio pagalba tiksliai pavyko užfiksuoti ir perteikti – tai jauno žmogaus pasimetimą, keistą mąstymo būdą, tokį gal net paauglišką naivumą, bandymą sugaudyti save ir savo moralines vertybes, bandymą ieškoti pamatų, ant ko atsistoti. Taip pat knygoje svarbią rolę vaidina sapnai, kurie yra visi 100% tikri. Rašymo laikotarpiu daug sapnavau ir tie sapnai tokie teatrališki, daug kalbantys, man taip pat atrodė vertinga juos įpinti į siužetą.
Ką norėtum, kad skaitytojas jaustų užvertęs paskutinį tavo knygos puslapį?
Norėčiau, kad skaitytojui ši istorija įstrigtų ilgam, kad susitapatintų su pagrindiniais veikėjais, pradėtų sirgti už juos. Norėčiau perteikti tai, kad visi jauni žmonės savo širdyse ir galvose išgyvena chaosą, ir kad tu esi ne vienas. Visi vienaip ar kitaip nuklysta, suklysta, pasimeta, iš naujo pervertina savo vertybes ir t.t. Norėčiau. Bet žinau, kad perskaičius iki galo, knyga „sutraiškys“, tačiau iš esmės tas ne happy endingas iš tiesų yra happy. Tai galimybė atsiversti baltą lapą ir pradėti savo gyvenimą dėlioti iš naujo. Mes visi, atsidūrę giliausiame dugne, tikrai turime galimybę pabandyti iš naujo.
Sakai, kad „Esu didžiausia gyvenimo fanė“. Labai gražus pasakymas, ar visada juo kliaudavaisi?
Taip. Mane visada įkvepia tikri gyvenimai. Mano mėgstamiausi filmai yra based on true story, arba dokumentiniai, ypač apie menininkus, muzikantus – baisiai mėgstu! Kai esu pasimetusi, įkvėpimo ieškau žmonėse (ne gamtoje, ne prie jūros, ne serialuose), aš pradedu visiems rašinėti ir eiti susitikinėti bei gerti kavą. Žmonės mane įžemina, suvokiu, kad aš ne viena verdanti savo reikaluose ir problemose, mes apsikeičiam energija, aš dažniausiai prisipildau. Veikiausiai dėl to man labai įdomi sritis yra žurnalistika, bet ne analitinė, o dokumentinė, apie žmones. Man įdomu dėlioti istorijas jų gyvenimo chronologijose.
Be to, kad parašei knygą, esi dėstytoja, žurnalistė, komunikacijos specialistė. Kuo dar gyveni kasdienybėje?
Viskas priklauso nuo etapo. Šiuo metu esu full in knygos viešinimo reikaluose. Dar vasarą rašiau pjesę, buvau full in dėliodama tikrų moterų istorijas į dramaturgiją. Dar prieš tai savo mieste turėjau Kūrėjų būrelį, kur kartu su moterimis rašydavome, atlikinėdavome įvairias kūrybines praktikas. Tikiuosi, kad nuo naujų metų susiklostys aplinkybės ir nersiu į knygos antros dalies rašymą.
O šiaip esu dviejų berniukų mama, kas turėtų atimti nemažą dalį gyvenime, bet auginu savarankiškus bičus, kurie mato mamą savo veiklose. Gal ir neprastas pavyzdys, o gal priešingai, bus ką aptarti psichologo kabinete, who knows. Jau dešimtmetį dėstau SMK aukštojoje mokykloje, labai patinka dirbti su jaunais, motyvuotais žmonėmis, ne tik aš juos mokau, bet ir jie mane. Mano vyras taip pat super veiklus, be kasdienio darbo mieste turi breiko studiją, tai dažnai prišoku jam padėti su renginiais, bendruomenės kūrimu, viešinimu.
Kas tave įkvepia labiausiai kūrime – žmonės, istorijos ar smulkmenos?
Kaip minėjau anksčiau, įkvepia žmonės. Tačiau taip pat labai mėgstu keliauti, ypač po miestus. Mane labai įkvepia kitų žmonių kūryba, estetika, menas, grožis. Dažnai kelionėse pamatau kažką arba gimsta idėjos, kurias galima pritaikyti Lietuvoje. Labai patinka, kaip žmonės geba neįmanomose vietose sukurti grožį, įdomias, alternatyvias erdves, ten sukuria jaukumą.
Bet jei kalbant apie kūrybą, tai rašydama knygą klausiau muzikos ir tik ji mane gebėjo sugrąžinti į siužetą, sukurti jausminę atmosferą. Rašydama klausiau The Killers, o knygos pabaigoje FOJE. Redaguodama knygą (kas buvo taip pat ilgas procesas) neklausiau absoliučiai nieko, redagavau tyloje. Šiaip knyga turi ir „Spotify“ grojaraštį, kuriame skamba visos puslapiuose minimos dainos.
Dalinamės #Chilluvoje apie patirtis ir gerą laiką. Kaip atrodo tavo pačios geriausias būdas chillinti?
Priklausomai, ar chillinti ramiai, ar aktyviai. Mano ramus chillinimas yra knygos arba serialai. Šaltasis sezonas man asmeniškai ypatingai yra apie tai. O jei renkamės aktyvesnį chillinimą: kultūriniai renginiai – koncertai, teatras, parodos, performansai. Ir – kelionės!
Kokie tavo ateities planai? Ar galvoje jau mezgasi idėja antrajai knygai?
Taip! Antra knygos dalis jau guli mano galvoje, tereikia imtis darbo ir ją užrašyti. O tada imtis ir rašyti kitas, turiu net sąrašiuką knygų, kurias noriu parašyti.
Knygą jau galite įsigyti:
Knygą „Nepanašu į mano gyvenimą“ jau galite rasti „Alma Littera“ knygyne.
Knygos pristatymo susitikimai: lapkričio 19 d. 18 val. Klaipėdoje (Kultūros fabriko kino salėje „Arlekinas“) ir gruodžio 10 d. 18 val. Vilniuje (kino teatre „Pasaka“).