Breiko šokėja, programuotoja, dviejų vaikų mama ir sertifikuota „Wim Hof“ metodo instruktorė – iš pirmo žvilgsnio tai sunkiai suderinami vaidmenys, tačiau visi jie priklauso Ignei Degutytei.
Viskas prasidėjo nuo drąsaus bandymo įlipti į kieme esantį šalto vandens kubilą. Šiandien Ignė jau aštuntąjį sezoną įkvepia šimtus žmonių nebijoti išeiti iš komforto zonos. Kartu su bendraminčiais įkūrusi laisvą, šiek tiek išprotėjusią ir pozityvia dvasia verdančią bendruomenę „Vilnelės pankai“, ji kasryt skubantiems miestiečiams primena apie kasdienių ritualų, ledinio vandens ir gryno ryšio su gamta galią.
Ignė dalijasi apie maudynes šaltame vandenyje, „Vilnelės pankų“ kasdienius ritualus, atsparumą stresui ir tai, kaip šaltas vanduo padeda atrasti ramybę bei gerą nuotaiką.
Papasakok apie save – kuo gyvenime užsiimi, ką veiki, ko galbūt niekas apie tave nežino?
Labai mėgstu šokti, šoku jau daug metų – šoku breiką. Mano vaikai irgi šoka gatvės šokius, atstovaujame hiphopo kultūrai, mėgstame grafitį ir rap’ą. Taip pat esu programuotoja – tai mano specialybė jau daugelį metų. Turiu ir daugiau įvairių hobių, kurie mane įkvepia: labai mėgstu gamtą mieste, prisidedu prie jos išsaugojimo ir priartinimo prie žmogaus, kuris galvoja, kad galbūt nenusipelnė būti gamtos apsuptyje arba kad gyvenant mieste yra pasmerktas būti pilkumoje. Su draugais sodiname medžius ir kiekvieną rytą su bendraminčiais einame į gamtą bei maudomės šaltame vandenyje – per tai susikūrė labai artimas santykis su gamta.
Esu Wim Hofo metodo instruktorė: tai šalto vandens ir kvėpavimo principais besiremiantis metodas, skirtas žmogui grūdintis, stiprinti dvasią, pasitikėjimą savimi bei ryšį su gamta ir savimi. Mane labai įkvepia ši žinutė, nes ji ne tik stiprina kūną, bet ir balanduoja nervų bei hormoninę sistemas, gerina emocinę būklę ir prisideda prie sveiko, laimingo gyvenimo. Instruktavimo veikla man labai svarbi, nes jaučiuosi įgalinanti žmones.
Kaip tavo kasdienybėje atsirado šaltas vanduo?
Šaltas vanduo mano kasdienybėje atsirado, kai mano tėvas, tapęs Wim Hofo metodo instruktoriumi, rodė pavyzdį ir pasakodavo apie maudynes šaltame vandenyje. Matydavome jį išeinantį iš šalto dušo, stebėjome jo nuotykius, susijusius su Wim Hofu, tapimą instruktoriumi bei įdomias ekspedicijas – mane po truputį įkvėpė jo pavyzdys. Supratau, kad jis grūdinasi, o pats grūdinimosi konceptas man buvo artimas nuo vaikystės: mano močiutė, būdama medikė, praktikavo šaltas maudynes ir labai palaikė šią idėją savo profesinėje praktikoje. Stebėjau ir mamos pavyzdi – ji mėgdavo grūdintis, vaikščioti basomis ar net žiemą išnešti šiukšles. Stebėjau šiuos pavyzdžius: mama visada tai pabrėždavo, mėgdavo grūdintis, vaikščioti basomis ar net žiemą išnešti šiukšles. Tėčiui pradėjus grūdintis, supratau, kad tai dėmesio verta praktika, tik nežinojau, kaip pradėti. Jaudinausi, nes tuo metu dar maitinau vaiką, todėl palaukiau, kol baigsis šis etapas.
Tikėjausi, kad bus labai sudėtinga, sunku ir nemalonu, bet atneš naudos sveikatai ir praėjus sezonui galėsiu įvertinti, kaip sustiprėjau. Prisiruošusi paprašiau tėčio, kad palydėtų mane į kieme esantį kubilą su šaltu vandeniu. Labai jaudinausi, man atrodė labai baisu ir šalta, todėl paprašiau jo pagalbos mane įvesti ir nuraminti. Jam padėjus įlipti, iškart pajutau gerų emocijų ir dopamino plūpsnį. Tapau nepaprastai energinga, laiminga ir negalėjau patikėti, kad po dviejų minučių gali būti taip gera. Supratau, kaip viskas vyksta, kad galima eiti savo noru ir nelaukti naudos kelis mėnesius, o džiaugtis emocijomis iškart.
Pradėjau eiti į tą kubilą, filmuoti vaizdo įrašus „Instagram“ platformoje, ir prie manęs prisijungė keli žmonės. Vėliau pradėjau maudytis Vilnelėje, nes vesdama vaikus į mokyklą tiesiog nusprendžiau įlįsti į upę. Prisijungus draugams, pamažu tapome laisva bendruomene, kuri pasivadino „Vilnelės pankais“. Pradėjome maudytis be jokio didelio plano, tiesiog su džiaugsmu ir avantiūra. Neseniai atidarėme jau aštuntąjį savo sezoną.
Kas tave pačią labiausiai nustebino ar pakeitė, kai šios maudynės tapo kasdiene tavo gyvenimo dalimi?
Labiausiai nustebino momentinis efektas, kuris mane perbloškė gerąja prasme. Visai to nesitikėjau, o pojūtis buvo toks stiprus, kad supratau – tai tikras uždirbto dopamino reikalas. Kartu išsiskiria ir adrenalinas bei endorfinai. Gaunama nuotaika ir nenugalimumo jausmas yra didžiulė dovana. Taip pat nustebino tai, kad tikėdamasi tik naudos sveikatai, gavau tuo metu nepaprastai svarbų atsparumą stresui ir gyvenimo sunkumams.
Nepaisant to, kad neprarandi blaivaus proto ir problemą vertini objektyviai, nebeįkristi giliai į nemalonią nervų sistemos būseną, kuri anksčiau būtų tave lydėjusi. Šis atsparumas stresui man be galo padėjo išgyventi sunkius etapus, ir kaskart suprantu, kad anksčiau į tas pačias situacijas būčiau reagavusi visiškai kitaip. Tai buvo didžiausia staigmena ir geriausias atradimas.
Ką iš savo ankstesnio gyvenimo ar įpročių atsinešei į šią bendruomenę – ar visada buvai tokia drąsi ieškoti nepatogumų?
Visada buvau bendruomeniška ir ieškojau – net gyvendama Berlyne ieškojau „kaimo mieste“. Turiu omenyje ne atstumus, o bendruomenę, kuri kasdien būtų šalia, susitiktų ir palaikytų vieni kitus. Norėjosi ne kelių draugų, o platesnio rato. Kai pradėjome reguliariai maudytis, bendruomenė išsivystė labai organiškai. Įsipareigojau būti vietoje kasdien ir pradėjome organizuoti reguliarių maudynių laikus bei vietas, kur visi žino, kad tikrai kas nors renkasi. Iš paprastos formos išaugo bendruomenė, kuri, nors ir neturi didingų misijų, susibūrė aplink kasdienį ritualą ir tapo labai artima, pradėjo kartu veikti ir kitus dalykus. Šį troškimą turėjau intuityviai, galbūt todėl, kad dalį vaikystės praleidau kaime.
Atsakant į klausimą dėl nepatogumų ieškojimo – ne visada buvau drąsi, bet visada ieškojau nestandarto. Man atrodė įdomu, kai kas nors vyksta kitaip, nei įprasta: sistemoje, sveikai, moksliškai pagrįstai, bet išsiskiriančiai. Tai padėjo šiai avantiūrai išsivystyti ir nesustoti.
Kaip pati paprastais žodžiais paaiškintum tą „šiek tiek išprotėjusią hedonistinę pozityvistinę“ dvasią, kuri vienija „Vilnelės pankus“?
Hedonistinę ir pozityvią dvasią kuria mūsų rituališkumas. Mūsų visuomenėje ritualai yra prarasti, nors paprasta forma jie gali atnešti daug laimės kasdienybėje. Ritualo prasmė paprasta – nueiti ir pasisveikinti. Tai neprivalo būti kas nors pernelyg dvasinga, bet per šį kasdienį būvį kartu įvyksta magija. Žmogiškas poreikis būti būryje ne dėl darbo ar pragmatiškų tikslų, o tiesiog iš asmeninio noro susitikti, labai pakilėja.
„Vilnelės pankų“ realizacija labai smagi – mes daug juokiamės. Niekada nesusakralinome šio dalyko į kažką rimto ar reikšmingo, tai tiesiog kasdienis ritualas. Neieškome sudėtingumo ar gylių, nes užtenka to, kas yra. Paprastumas suteikia daug džiaugsmo, sukuria hedonizmą: juokiamės, po maudynių geriame kavą ir save apdovanojame. Sveikatingumo rutina neturi būti vien nemaloni.
Kaip naujokai ar praeiviai reaguoja į jūsų ritualus? Ar turi kokią nors ypač įsimintiną ar šiltą istoriją iš bendruomenės gyvenimo?
Pagrindinis, turbūt labiausiai man įsimintinas praeivis buvo prezidentas Nausėda, kuris pakomentavo, kai per karantiną jį jį tarsi pakvietėm prisijungti. Jis pakomentavo ir sakė, kad jeigu įlįstų į šitą vandenį, tai tikrai mirtų. Tai buvo labai juokinga, nes pagalvojom: oho, visai „įkvepianti“ prezidento lyderystė. Bet jis dažnai eidavo pasivaikščioti su savo šunimi tuo pačiu metu, kaip ir mes, tai taip ir susitikdavom.
O šiaip praeiviai dažniausiai klausia, ar nešaltas vanduo, ir kai sakom „šaltas“, nustemba – daugelis galvoja, kad mums viskas turi būti nešalta, paprasta ir labai lengva, tarsi neturėtume pojūčių. Bet iš tikrųjų ne – yra ir šalta, ir nelengva kartais, ir telkiasi tingulys. Tada būna toks dažnas stebėjimasis, kad atsakom „šaltas“, ir tai būna visai juokinga. Visgi dažniausiai pasigirsta pozityvūs dalykai. Aišku, būna, kad pradeda fotografuoti japonai – jiems čia yra „vau“, kad kažkas tokio vyksta Lietuvoje. Ir būna juokinga, nes suprantu, kad neatstovaujam visos Lietuvos ir patys toje pačioje Lietuvoje esam kažkokie keistuoliai, bet jie turbūt parsiveš gandą namo, kad Lietuvoje priimtina taip daryti, kas yra faina ir man patinka.
Kaip fizinis šaltis vandenyje padeda lengviau tvarkytis su kasdieniais stresais?
Kaip minėjau, fizinis šaltis vandenyje tikrai padeda lengviau tvarkytis su kasdieniais stresais, nes pagal mūsų metodiką kiekvienas, einantis į šaltą vandenį, yra kviečiamas ne tik į jį nueiti, atkentėti porą sekundžių ir kalenančiais dantimis išlipti, bet, nuėjus į vandenį, nuraminti savo kūną ramiu kvėpavimu bei įtikinant save, kad tai visgi yra sveika ir saugu. Išbuvimas tas kelias akimirkas ar net minutę ar dvi toje ramybėje – nepaisant to, kad tave supa šaltas vanduo (kas yra stresorius, ir tavo kūnas natūraliai norėtų nuo jo bėgti) – fiksuoja ir ugdo atsparumą. Dėl to gaminasi neuronų jungtys, kurios iš tikrųjų reiškia, kad mokaisi išbūti ramybėje, kai esi strese.
Tada įsijungia vadinamoji cross-adaptation – kryžminė adaptacija, kuri šį įgūdį leidžia pritaikyti kitose gyvenimo situacijose, nebūtinai esant fiziologiniam stresui. Tai irgi yra didžiulė dovana, kad tada nebereaguoji arba išmoksti greitai suvaldyti savo nervų sistemą, reaguodamas į gyvenimiškus dalykus, kurie iš esmės nėra tokie baisūs, bet esame įpratę jiems suteikti labai daug dramos ir reaguoti kaip į pavojų.
Tokios situacijos, kurios nėra mirtinos, bet anksčiau būtų sukėlusios daug streso ar baimės, tampa paprastesnės: „Okey, daugų daugiausia pakvėpuosiu dar šiek tiek, bet tada vėl galėsiu blaiviai, ramiai išbūti ir neleisti įtampai įsiskverbti į mano nervų sistemą taip giliai, kaip būtų buvę anksčiau“.
Jei žmogus labai nori, bet baisiai bijo – koks būtų pirmas žingsnis jam prieš įlipant į vandenį?
Jeigu žmogus labai nori, bet baisiai bijo, pirmiausia aš jį pasveikinčiau ir priminčiau, kad bijoti yra visiškai normalu. Taip pat pasidžiaugčiau, nes noras rodo jo smalsumą ir gilių tikėjimą, jog tai yra gera bei pozityvi praktika. Nuo šito nusiteikimo 100 % priklauso, kaip ta praktika veiks, ar norėsi į ją grįžti ir kaip priimsi tą pirmąjį kartą.
Kadangi pati esu instruktorė ir man itin svarbus saugumas, rekomenduoju bent jau prisijungti prie tai darančios bendruomenės, o nedaryti bet kaip. Labai nerekomenduoju mokytis iš „YouTube“ filmukų, nes daug protokolų jau pasikeitė, o ir patys jutuberariai dažnai nebūtinai žino, kas iš tikrųjų vyksta kūne. Galbūt jie vadovaujasi tik savo asmeniniu pavyzdžiu (nebent yra dirbę su daugybe žmonių ar rėmęsi empiriniais tyrimais), tačiau vadovautis patikrinta metodika yra nepaprastai svarbu.
Jaučiant baimę, pasirinkčiau vieną iš dviejų kelių: arba maudynes su „Vilnelės pankų“ grupe, arba mūsų su kolegomis vedamus mokymus. O jei žmogus visiškai nebijo ir yra drąsus, tik paprašyčiau užtikrinti savo saugumą ir neiti į šaltą vandens telkinį be priežiūros, be kito žmogaus šalia. Tokie būtų patarimai tam, kuris nori, bet truputį bijo.
Kaip įsivaizduoji savo pačios ir šio klubo ateitį – kokią svajonę ar didesnį tikslą norėtum dar įgyvendinti?
Kalbant apie ateitį, labai norėčiau, kad tai taptų norma – kad nebebijotume išeiti iš komforto zonos, atrodyti keistai. Daug žmonių bijo net nusirengti iki maudymosi kostiumėlio, nors šalia gal nieko nėra, nes turbūt yra patyrę kreivų žvilgsnių (o mūsų, lietuvių, savivertė dažnai nėra aukšta). Norėčiau padrąsinti, kad visa tai yra dzin – tai tiesiog elementari sveikatingumo praktika. Žmonės juk medituoja, eina į poliklinikas ir nesigėdija, o mes tiesiog išnaudojame gamtos resursus ir turėtume tuo didžiuotis – kad atradome nemokamą būdą sau padėti kasdieniame miesto gyvenime.
Taip pat labai norėčiau, kad žmonės nebijotų burtis ir dalintis šiais įspūdžiais – ne tik „LinkedIn’e“ postintų įžvalgas iš darbo pasaulio, bet nesivaržytų dalintis gėriu viešai, socialiniuose tinkluose ar prie stalo, taip įkvėpdami kitus. Norėčiau, kad mes, kaip bendruomenė, toliau su tokiu pačiu entuziazmu praktikuotume tai, liktume atviri visiems ir padėtume mažiau privilegijuotiems. Kai kurie iš mūsų jau savanoriavome kalėjime, bet tikiu, kad yra dar daug grupių, kurioms galėtume padėti – netgi neformaliai, be sudėtingų projektų rašymo. Tiesiog skirdami dalį savo resursų atvirumui pasauliui bei kitiems, savo pavyzdžiu parodydami, kad tai įmanoma – ir why not?
Tikiu, kad kiekvienas gali rasti laiko atsigerti kavos ar išvažiuoti giliau į gamtą, paaukojant keliolika minučių ir šiek tiek pavėluojant į darbą. Užtat darbe užtikrinsi kokybę, nes ateisi laimingas, motyvuotas, besidžiaugiantis kasdienybe, o ne bandantis ją iškentėti iki atostogų. Tai abipusiai naudinga (win-win) praktika, kuri pakylėja ir yra labai natūrali žmogui.
Norėčiau grąžinti mus prie supratimo, kad tai nėra vien Wim Hofo įkvėptas dalykas – mes visais laikais, kaip Homo sapiens, ugdėmės nepatogiose sąlygose. Tiesiog jų mūsų kasdienybėje nebeliko, todėl kuriame jas dirbtiniais būdais, bet jie yra reikalingi ir visiškai neblogi.