Kai teisininkės racionalumas ir aistra Klaipėdai susijungė su ilgamete dizainerės meile keramikai, gimė idėja, išaugusi savo pirminius rėmus. „Art Offline“ – tai ne tiesiog dar viena nauja kavinė ar keramikos studija uostamiestyje. Tai gyva bendruomenės oazė, kurioje telpa šviežios bandelės, vietinių kūrėjų darbai, raminantis molio prisilietimas ir pokalbiai be skubėjimo. Toma Kanytė ir Austėja Kšanytė dalinasi apie spontanišką pradžią, kosmetinį remontą, virtusį visišku patalpų atgimimu, ir paieškas to, kas iš tiesų teikia prasmę.
Papasakokite apie save ir apie tai, kaip gimė „Art Offline“ – kas paskatino jus susijungti į vieną projektą?
Toma jau kurį laiką gyveno keramika – nedidelėse savo dirbtuvėse, kuriose buvo įsirengusi krosnį, ji lipdė ir kūrė. Nors baigusi interjero dizainą, profesinis kelias tuo metu ją buvo nuvedęs visai kitur.
Aš tuo metu po daugybės svarstymų, kelionių ir minčių pagaliau buvau susibrandinusi idėją, kad noriu kurti kažką savo. Reikėjo tik paskutinio postūmio pradėti – ir yra žmonių, kuriems iki šiol esu labai dėkinga, kad jį davė.
Žinojau apie Tomos meilę keramikai, todėl vieną dieną tiesiog parašiau: „Gal nori kada susitikti pasikalbėti?“ Toma atrašė: „Būsiu už 15 minučių.“
Po kelių sakinių supratome, kad galvojame apie labai panašius dalykus. Pasakėme: darom. Atsisėdome prie lapo, pradėjome braižyti, rašyti, dėlioti. Idėjų buvo labai daug, nė vienos nenorėjome išmesti, o laikui bėgant jų tik daugėjo.
Taip gana greitai supratome, kad kuriame ne tiesiog keramikos studiją ar kavinę. Norėjome vienos gyvos vietos, kurioje tilptų visa tai, kas mums atrodo svarbu: kūryba, žmonės, pokalbiai, kava, renginiai, Lietuvos kūrėjai ir tiesiog geras laikas kartu. Vietos su savo ugnele.
Rašote, kad norėjote ne tiesiog naujos veiklos, o vietos su prasme. Nuo ko tuo metu bėgote, ko ieškojote ir ką teko palikti, kad galėtumėte tai pradėti?
Gal sakytume, kad ne tiek bėgome nuo kažko, kiek labai aiškiai pradėjome eiti link to, ko pačios norime.
Aš daug metų dirbau teisinį darbą įmonėje. Tie metai man davė be galo daug – išmokau organizuoti, spręsti problemas, susitvarkyti sudėtingose situacijose, nebijoti atsakomybės ir tiesiog imti bei daryti. Bet kažkuriuo metu supratau, kad labai noriu tas savybes panaudoti kurdama kažką savo ir prasmingo. Ir būtent Klaipėdoje.
Klaipėdą be proto myliu. Man mūsų pajūris ir saulėlydžiai yra vieni gražiausių pasaulyje. Gyvename palyginti nedideliame mieste, bet turime tiek daug įdomių, kūrybingų, šviesių žmonių, kurie kartais net nežino vieni apie kitus. Norėjosi vietos, kurioje galėtume daugiau vieni kitus pažinti.
Toma nejautė, kad nuo kažko bėga ar kad jai reikėtų kažką palikti. Priešingai – visą gyvenimą ją lydėjo menas, kūryba ir noras kurti, todėl šiandienos kelias buvo gana natūralus ir nuoseklus. Vis labiau norėjosi ne tik pačiai kurti, bet ir suburti žmones aplink keramiką, pasakoti apie ją ir parodyti, kad molis gali būti ne tik amatas ar galutinis rezultatas. Tai gali būti ir labai raminantis, įtraukiantis procesas, leidžiantis trumpam sustoti, pabūti su savimi ir tiesiog kurti.
Turbūt abi ieškojome to paties – gyvo ryšio ir galimybės kurti savaip.
Jei tektų prisistatyti žmogui, kuris jūsų nepažįsta, ką pasakytumėte? Kuo esate visiškai skirtingos, o kuo panašios?
Esame gana skirtingos, ir turbūt dėl to mums taip gerai pavyksta viena kitą papildyti.
Toma tikrai meniškesnis žmogus, o aš – racionalesnio proto. Toma daugiau laiko praleidžia prie kūrybos, aš – prie kompiuterio. Remonto metu net labai aiškiai pasiskirstė mūsų talentai: Tomai daug geriau sekėsi visi elektros klausimai, o aš tuo metu kontroliavau, kad nepritrūktų glaisto ir dažų.
Bet kartu esame ir labai panašios. Abi perfekcionistės, abi turime panašų humoro jausmą ir abi sau esame išsikėlusios labai aukštą kartelę.
Visą šį projektą pradėjome iš didelės idėjos. Gal kartais net šiek tiek naiviai, bet labai nuoširdžiai tikėdamos, kad galima sukurti vietą, kuri žmonėms iš tikrųjų kažką reikš.
Kokių baimių turėjote prieš atidarydamos duris?
Turbūt paprasčiau būtų paklausti, kokių neturėjome.
Jos tiesiog keitė viena kitą etapais. Iš pradžių bijojome, kad nerasime meistrų. Tada – kad baldų nepagamins laiku. Kad negausime leidimų. Kad neužteks pinigų. Kad nerasime darbuotojų. Ir, žinoma, kažkur visada buvo klausimas – o jeigu galiausiai niekam visa tai nebus įdomu?
Kai kuri vietą, kurią jau labai aiškiai matai savo galvoje, riziką pradedi matyti praktiškai visur. Bet dabar jau žinome vieną dalyką – galiausiai beveik viskas išsisprendžia. Tiesa, kartais nemiegotų naktų kaina.
O dabar didžiausia baimė turbūt visai kita. Norime, kad žmonės, atėję pas mus, pajustų tai, ką tiek laiko kūrėme. Kad jiems būtų šilta, gera, kad norėtų grįžti, kalbėtis, dalyvauti ir įsitraukti.
Mes pačios būsime studijoje, dirbsime joje ir norime pažinti čia ateinančius žmones. Ne veltui savo logotipe rašome „Klaipėda Social Club“. Labai norėtume, kad ilgainiui tai iš tikrųjų juo ir taptų.
Ko per šį projektą išmokote apie save ir apie viena kitą, ko nesitikėjote?
Per šį projektą apie save išmokome, kad galime daugiau, nei pačios iš pradžių tikėjomės. Supratome, kad gebame prisitaikyti prie netikėtų situacijų, ieškoti sprendimų ir nepasiduoti, kai kažkas nepavyksta iš pirmo karto. O viena apie kitą sužinojome, kad mūsų skirtingos stiprybės labai gerai papildo viena kitą. Nesitikėjome, kad taip lengvai rasime bendrą kalbą, pasiskirstysime atsakomybėmis ir galėsime viena kita pasitikėti. Šis projektas parodė, kad dirbdamos kartu galime pasiekti daugiau nei kiekviena atskirai.
Į patalpas žengėte planuodamos tik „kosmetinį remontą“, o galiausiai viską sukūrėte iš naujo. Ar jau galite pasijuokti prisiminusios tą laiką?
Dabar jau tikrai galime. Ypač iš savo pirminio sakinio: „Ai, mes ten tik grindis perdažysime.“
Gavome raktus ir jau kitą dieną pradėjome, tiesiogine to žodžio prasme, griovimo darbus.
Nuo to laiko studijoje praktiškai gyvename. Ir net kai jau atrodė, kad viskas beveik baigta, užsikirto rūsio durys. Teko jas išlupti ir visiškai neplanuotai ieškoti naujų. Ventiliacijos angas, atrodo, bandome uždaryti jau ketvirtą kartą, nes niekaip nerandame tinkamo dydžio.
Tai „kosmetinis remontas“ pas mus gavosi labai savotiškas. Bet dėl nieko nesigailime. Dabar bent jau galime sakyti, kad pažįstame turbūt kiekvieną šitos vietos centimetrą.
Kavinė, keramika, kitų kūrėjų darbai, renginiai – viskas po vienu stogu. Kas iš viso to jums pačioms smagiausia?
Turbūt smagiausia tai, kad nereikia išsirinkti vieno dalyko. Nuo pat pradžių ir nenorėjome būti tik keramikos studija, tik kavine ar tik vieta renginiams. Norėjome, kad čia nuolat kažkas vyktų ir būtų priežasčių sugrįžti.
Turėsime nuolatinius keramikos užsiėmimus – lipdymą ir glazūravimą, veiklas vaikams, tačiau keramika tikrai neapsiribosime. Norime kviesti skirtingus kūrėjus, kartu su jais organizuoti įvairias kūrybines edukacijas, dirbtuves ir susitikimus. Prieš šventes planuojame daugiau teminių veiklų – tokių, į kurias galima ateiti ne tik kažko pasigaminti, bet ir tiesiog gerai praleisti laiką kartu.
Labai svarbi „Art Offline“ dalis yra bendradarbiavimas su Lietuvos kūrėjais. Jų darbai gyvens mūsų lentynose, bet norime, kad už daikto būtų matomas ir žmogus. Kad kūrėjai ateitų pas mus, vestų užsiėmimus, pristatytų savo kūrybą, susipažintų su žmonėmis. Kuo daugiau ieškome, tuo labiau stebimės, kiek daug stiprių kūrėjų turime Lietuvoje.
Tą patį principą perkeliame ir į kavinę – sąmoningai renkamės lietuvišką asortimentą. Desertai, kasdien šviežiai kepamos bandelės, gėrimai ir kiti produktai bus iš Lietuvos gamintojų. Norisi, kad „Art Offline“ būtų vieta, kurioje galima atrasti tai, kas kuriama čia pat.
O kas mums pačioms smagiausia? Turbūt vis dėlto žmonės.
Per visą šį procesą sutikome tiek daug kūrybingų, šiltų ir įdomių žmonių, kad kartais vien pokalbis su jais vėl pripildo energijos tada, kai atrodo, kad jos jau visai nebeturi.
Kai atidengėme langus ir pasikabinome iškabas, žmonės pradėjo eiti vidun dar mums net neatsidarius. Vieni pagalvoja, kad jau dirbame, kiti tiesiog nori pasižiūrėti, treti užsuka pasakyti, kad laukia atidarymo ir džiaugiasi, kad čia būsime.
Po visų nuovargių ir nesklandumų toks grįžtamasis ryšys labai veža. Tada ir prisimename, kodėl apskritai visa tai pradėjome.
Jūsų pavadinime yra žodis „offline“. Kaip jums pačioms sekasi juo gyventi?
„Offline“ mums turi dvi reikšmes.
Viena – tai tikras laikas kartu. Bendravimas, kūryba, buvimas vienoje vietoje su kitais žmonėmis. Bet tikrai nesame judėjimas „telefonams – ne“.
Ir, tiesą sakant, kuriant studiją mūsų pačių kokybiškas laikas pastaraisiais mėnesiais daugiausia buvo viena su kita ir mūsų meistrais.
Bet yra ir kita „offline“ reikšmė – kurti be nustatytų rėmų. Ne pagal tai, kaip „turėtų būti“, o taip, kaip atrodo teisinga tau pačiam.
O kurdamos „Art Offline“ ribas mes jau seniai pamiršome. Visomis įmanomomis prasmėmis.
Ar Klaipėdoje lengva rasti bendraminčių kūrėjų? Kokia čia kūrėjų bendruomenė?
Pradėjus šį projektą turbūt labiausiai ir nustebino tai, kiek jų daug.
Kuo daugiau kalbamės, ieškome ir susipažįstame, tuo labiau suprantame, kiek daug stiprių kūrėjų turime čia pat – Klaipėdoje ir apskritai Lietuvoje. Žmonių, kurie daro labai kokybiškus, įdomius dalykus, turi savo istoriją ir į savo kūrybą įdeda labai daug savęs.
Kartais atrodo, kad problema nėra ta, jog Klaipėdoje trūksta kūrėjų. Gal tiesiog ne visada turime pakankamai progų vieni kitus pamatyti ir pažinti.
Būtent tai ir norėtume keisti. Norime, kad „Art Offline“ būtų viena iš vietų, kurioje tie žmonės susitinka ne tik su savo auditorija, bet ir vieni su kitais.
Kokia vieta Klaipėdoje jums pačioms yra „sava“?
Senamiestis ir jūra.
Mūsų kopos, pajūris, kelias nuo Kukuliškių piliakalnio iki Olando Kepurės ir Klaipėdos saulėlydžiai prie jūros. Turbūt prie jų galima grįžti šimtą kartų ir vis tiek sustoti pasižiūrėti.
Čia yra tas Klaipėdos „wow“, kurio mums niekada nepavyksta priimti kaip savaime suprantamo.
Ko Klaipėdai, jūsų manymu, dar trūksta, kad ji taptų vieta, kurioje norisi likti kurti?
Dabar, kai atidarome „Art Offline“, sakytume, kad jau nieko.
O jei rimčiau – turbūt daugiau priežasčių žmonėms susitikti. Ne tik vasarą ir ne tik per didžiuosius miesto renginius.
Klaipėdoje žmonių ir idėjų tikrai yra. Norėtųsi daugiau mažų, gyvų vietų ir iniciatyvų, dėl kurių norėtųsi išeiti iš namų, susitikti, kažką kartu nuveikti ir atrasti tuos žmones, kurie gyvena visai šalia.
Ir turbūt labai norisi, kad patys klaipėdiečiai vis dažniau rinktųsi tai, kas kuriama čia – palaikytų vietinius žmones, verslus, kūrėjus ir iniciatyvas. Nes kuo daugiau vieni kitus palaikome, tuo daugiau priežasčių čia lieka kurti ir kitiems.
Chilluva yra apie chillinimą, tad negalime nepaklausti: kaip jūs pačios atsipalaiduojate, kai kavinė užsidaro ir telefonai nutyla?
Sportas, draugai, jūra, laikas su šunimis ir kelionės.
Keliones abi labai mėgstame, ir jos šitoje istorijoje apskritai turi nemažai reikšmės. Po bendros kelionės į Ispaniją visos šitos mintys galiausiai pradėjo dėliotis į vieną visumą.
Nors šiuo metu klausimas apie tai, ką veikiame „kai kavinė užsidaro ir telefonai nutyla“, mums dar šiek tiek teorinis. Tikimės netrukus prisiminti, kaip tas chillinimas atrodo.
Kokie „Art Offline“ ateities planai – ką norėtumėte pridėti ar išplėsti toliau?
Planų turime. Ir, pažįstant mus, jų tikrai nemažės.
Bet kol kas juos šiek tiek pasilaikysime sau. Norime eiti po vieną žingsnį.
O tada žiūrėsime, kur mus nuneš visas šitas „offline“ reikalas.