Prieš kelis metus paprasti protmūšiai bare, kuriame trūko rudens vakarų veiklos, virto bendruomene, kurią šiandien pažįsta šimtai vilniečių. „Bernardinų Protmūšius” pradėjo Gabrielė, o šiandien projektą veda Santautė Paslauskaitė, kuri dėl šio hobio metė stabilų darbą, nes suprato, kad mintys vis tiek visada sukasi apie žaidimų vakarus.
Santautė pasakoja, kaip iš noro tiesiog „užpildyti vakarą” gimė bendruomenė, kodėl „Dažai ir Draugai” atsirado iš noro turėti pigesnę, šiltesnę alternatyvą Vilniaus kūrybinėms dirbtuvėms, ir kaip ji pati – kadaise didžiausia panikuotoja – išmoko atsipalaiduoti net per pačius chaotiškiausius renginio momentus.
Esu Santautė. Sunku trumpai pasakyti, kas aš esu – atrodo, dar ne viską apie save atradau, bet dėl to visiškai nesijaudinu ir leidžiu sau bandyti bei klysti. Prieš vasarą išėjau iš stabilaus darbo, kuriame organizavau įvairias šventes ir renginius. Labai ilgai svarsčiau, ar teisinga atsisakyti stabilumo dėl… žaidimų? Bet supratau, kad tai buvo vienintelis teisingas sprendimas, nes mano mintys vis tiek nuolat sukosi apie „Bernardinų Protmūšius”. Labai degiau, o degti nemėgstu. Norėjosi daugiau laisvo laiko, draugų, savo hobių ir galimybės susikoncentruoti į tai, kas iš tikrųjų patinka.
„Bernardinų Protmūšiai” jau gyvavo, kai prie jų prisijungiau prieš kelis metus. Projektą pradėjo mano kolegė Gabrielė – tuo metu bare, kuriame dirbome, trūko veiklos rudens vakarais, todėl ji pradėjo rengti protmūšius. Po metų prisijungiau ir aš. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad iš paprastų protmūšių tai išaugs į tokį projektą, koks yra dabar.
Šios vasaros pradžioje Gabrielė šiek tiek atsitraukė nuo mūsų veiklų, kadangi išvyko laimės ieškoti svetur, o į komandą prisijungė mano brangi draugė Silvija, kuri ir prieš tai jau mums padėjo su protmūšių kūrimu. Nors galbūt šiuo metu daugiausiai afišuojuosi aš, šis projektas nevyktų be dar saujos kitų žmonių – mūsų vedėjų Godos ir Gretos, kurios taip pat labai prisideda prie idėjų generavimo ir kuria nuostabią atmosferą renginių metu, mano vaikino Evaldo, kuris atstoja asmeninį vairuotoją, techniką ir fotografą renginių metu, didelės grupės mūsų draugų, kurie visuomet palaiko, dalinasi ir dalyvauja mūsų renginiuose, ir grafikos dizainerio Eimanto Bitino, kuris yra ne tik labai geras draugas, bet ir žmogus, kuris sausio mėnesį nutiesė mūsų „rebrandingui” naują kelią ir paskatino mus „išsigryninti”, kas ir apie ką mes esame.
Rašai, kad tai gimė ne iš noro „užpildyti vakarą”, o iš noro sukurti vietą. Kokia buvo ta pradinė mintis ar akimirka, kai supratai, kad tokios vietos trūksta?
Tiesą sakant, pradžioje tikrai norėjome tiesiog užpildyti vakarą ir į barą pritraukti daugiau žmonių. Protmūšius rengėme kas savaitę ir tuo metu mums atrodė, kad darome labai gerai. Dabar pažiūrėjus į pirmuosius žaidimus truputį gėda. Mes niekada nesilyginome su „Auksiniu protu” ar kitais dideliais protmūšiais. Norėjome kurti tai, kas patiems įdomu – teminius žaidimus apie muziką, filmus, serialus ir kitus dalykus, kurie mums patinka.
Apie bendruomenę pradėjome galvoti tik vėliau. Pastebėjome, kad renginiuose pradeda kartotis tie patys veidai, žmonės pradeda pažinoti vieni kitus, po žaidimo lieka bare, pasidžiaugia vieni kitų rezultatais. Tada supratome, kad kuriame nebe šiaip pavienius žaidimų vakarus, o bendruomenę. Ir būtent tai dabar mums yra svarbiausia.
Rengiate ir protmūšius, ir bingo vakarus, ir kūrybines dirbtuves – kaip pasirenkate, kokį formatą siūlyti, ir kas tave labiausiai įkvepia kuriant naujus renginius?
Iš pradžių turėjome tik protmūšius, bet po kurio laiko nuo jų pačių pavargome. Reikėjo kažko naujo ne tik žmonėms, bet ir mums – juk šitą veiklą darome ir dėl savo malonumo. Kai renginys tampa darbu, tai labai greitai pasijaučia. Tuomet pradėjome eksperimentuoti su kitais formatais. Bingo populiarumas buvo labai stiprus ir Vilniuje vis daugėjo bingo vakarų organizatorių. Tuomet supratome, kad kol praeis šitas sprogimas, mes turime pasiūlyti dar kažką naujo – taip pradėjome rengti muzikinius bingo vakarus. Vasarai atėjus nusprendėme šiek tiek sumažinti renginius ir pailsėti… Ir tada gimė „Dažai ir Draugai”.
„Dažai ir Draugai” gimė iš mano pačios noro turėti tokią veiklą, kurioje galėčiau tiesiog ateiti, kurti, pabendrauti ir gerai praleisti laiką. Vilniuje tokių renginių netrūksta, bet nemaža jų dalis yra gana brangūs. Norėjosi veiklos, kuri būtų labiau apie bendruomenę, o ne apie pinigus. Tada parašiau dabartinei dirbtuvių vedėjai Gretai ir pasakiau: „Arba tu vedi, arba nedarau visai.” Mano laimei, jai idėja patiko, ir taip gimė kūrybinės dirbtuvės, kurios sulaukė gerokai daugiau susidomėjimo, nei tikėjomės.
Ką pastebite – kas žmonėms labiausiai patinka renginiuose? Kas juos priverčia sugrįžti vėl ir vėl?
Manau, kad žmonėms patinka mūsų atvirumas ir tai, kad nesistengiame būti labai oficialūs. Norime, kad renginiuose būtų galima ne tik laimėti, bet ir tiesiog gerai praleisti vakarą. Daug kalbamės su žmonėmis, prašome jų grįžtamojo ryšio, klausiame, kas patiko, ko trūko. Man atrodo, kad žmonės jaučia, kai jų nuomonė iš tikrųjų rūpi. Ir turbūt svarbiausia – jie atranda ne tik veiklą, bet ir žmones, su kuriais smagu į ją grįžti.
Rašote, kad svarbiausia – ne teisingi atsakymai, o buvimas kartu. Kaip pavyksta sukurti tokią atmosferą, kur nepažįstami tampa savais?
Manau, kad pirmiausia patys turime būti tokie, kokią bendruomenę norime matyti. Nesistengiame apsimesti, kad viską žinome ar visada viską padarome tobulai. Juokiamės iš savęs, pripažįstame klaidas ir daug bendraujame su žmonėmis.
Kai organizatorius nėra atsiribojęs nuo dalyvių, daug lengviau atsiranda jausmas, kad visi esame viename vakare, o ne „organizatoriai prieš dalyvius“.
Kadangi Chilluva yra apie chillinimą – ar organizuoti tokius renginius tau pačiai yra atsipalaidavimo forma, ar vis dėlto tai reikalauja daug energijos ir susikaupimo? Kaip tu pati mėgsti chillinti? Mėgsti ramiai, ar patinka veiksmas mieste?
Jei prieš metus būčiau gavusi šį klausimą, mano kolegė Gabrielė turbūt net nebūtų leidusi man atsakyti, nes pasakytų, kad esu didžiausia panikuotoja. Mane galėdavo išmušti net menkiausios problemos – pavyzdžiui, streikuojantis internetas man sukeldavo tokią paniką, kad būdavau pasiruošusi nutraukti visą renginį. Manau, tuo ir buvome gera komanda – aš esu gera technikė, apgalvoju daug smulkmenų, o Gabrielė buvo atsakinga už gerą pravedimą ir atmosferą renginio metu. Ji niekada dėl tokių dalykų nepanikuodavo ir mokėdavo mane nuraminti, o aš su laiku pati išmokau atsipalaiduoti renginių metu. Šią vasarą net pirmą kartą atsistojau prie mikrofono – ilgą laiką tai buvo viena didžiausių mano baimių. Perlipau ją ir dabar atrodo, kad niekas nebebaisu.
O pati gyvenime chillinu labai įvairiai. Labai vertinu laiką namuose, kai galiu užsiimti savo hobiais, bet lygiai taip pat mėgstu būti tarp žmonių mieste. Man reikia abiejų dalykų.
Kokie „Bernardinų Protmūšių” ateities planai – ką norėtum sukurti ar išplėsti toliau?
Šiuo metu ieškome naujų vietų renginiams, planuojame toliau tęsti „Dažai ir Draugai“ dirbtuves, nors iš pradžių jos buvo sumanytos tik kaip vasaros projektas. Taip pat vis daugiau dėmesio skiriame privatiems renginiams – šiais metais jų gerokai padaugėjo, ir tai labai smagu, nes vadinasi, žmonės pradeda pasitikėti mūsų vardu ir tuo, ką darome.
Turime ir daugiau minčių rudens vakarams, bet apie jas kol kas garsiai nekalbame.
O ilgalaikėje perspektyvoje norime tiesiog toliau auginti savo bendruomenę ir kurti ne tik protmūšius, bet vietą, kur žmonės žino, kad visada gali rasti smagią veiklą, gerą kompaniją ir jaustis savais.