Kineziterapeutas Egidijus Enzelis puikiai žino: dažnai mes pradedame rūpintis kūnu tik tada, kai suskausta, tačiau tikroji sveikatos paslaptis slypi visai kitur. Nuo savanorio tarnybos kariuomenėje iki darbo su manualinėmis terapijomis ant kilimėlio – Egidijaus istorija įkvepia ne tik judėti, bet ir įsiklausyti į save. Interviu jis pasakoja, kaip netikėtai susipina rytų ir vakarų metodikos ir kodėl treneriui svarbu gydyti ne tik kūną, bet ir suprasti žmogaus emocijas.
Kaip prasidėjo tavo kelias į kineziterapiją ir asmeninį treniravimą?
Tikriausiai, kaip ir ne vienam mokiniui, taip buvo ir man – tiksliai nežinojau, ką norėčiau studijuoti ir kokią profesiją rinktis, kuri man patiktų. Dvyliktoje klasėje buvau gana pasimetęs ir vis galvojau, ką pasirinkti, kol neatsirado pirmieji šaukimai į kariuomenę (2015 metai). Tiksliau – kariuomenėje šauktiniai patys savanoriškai ten ėjo, tarp jų buvau ir aš.
Tarnaudamas turėjau nemažai laiko apsvarstyti, ką veiksiu po tarnybos, bet faktas – ne iš karto tai supratau. Tikrai mėčiausi tarp to, ko noriu. Vėliau pagalvojau kitaip – kam aš daugiausiai skiriu savo laisvo laiko? Kariuomenėje dažnai būdavo laisvi vakarai, kai baigdavosi dieniniai užsiėmimai. Po jų daugelis galėdavo veikti, ką nori: eiti sportuoti, bendrauti, skaityti knygas, susiskambinti su artimaisiais ir pan.
Mano laisvas laikas buvo skiriamas sportui ir po jo – vaizdo įrašų žiūrėjimui: kaip kiti sportuoja, kokiais patarimais dalijasi. Man tai buvo labai įdomu. Pagalvojau – jei man negaila tam skirti laiko ir net norisi dar labiau, kodėl gi nepasirinkus kažko, susijusio su sportu?
Visgi nusprendžiau, kad noriu treniruotis ir treniruoti kitus. Tačiau laikui bėgant supratau, jog mane domina ne tik bicepso apimtis ar kūno stiprinimas, bet ir tai, kaip padėti žmogui, kuris patiria skausmus. Žmogui, kuris nori sportuoti, bet jam nesiseka taip, kaip norėtų, ar negali užsiimti tuo, kas jam patinka.
Todėl po kariuomenės mano pasirinkimu tapo terapija. Tiesa, iš pradžių stojau į ergoterapiją – nebuvau visiškai užtikrintas, ar noriu studijuoti kineziterapiją. Tačiau po poros savaičių perstojau į kineziterapiją, nes supratau, kad ergoterapija yra per daug tiksli ir man nelabai patinkanti kryptis, kuri neišpildys mano noro padėti didesniam žmonių ratui.
Studijuodamas kineziterapiją taip pat turėjau dirbti, išsilaikyti ir tobulėti, todėl įgijau trenerio licenciją ir trečiame kurse pradėjau treniruoti.
Tu ne tik asmeninis treneris, bet ir tailandietiško masažo specialistas. Papasakok – kuo ši terapija išskirtinė?
Ji tikrai turi savo išskirtinumą – pradedant tuo, kad atliekama ne ant masažinio stalo (kušetės), o ant minkšto tailandietiško kilimėlio, ir baigiant tuo, kad labai daug paremta rytietiška filosofija.
Be abejo, yra ir mokslinių gairių, kurios pagrindžia šią terapiją, tačiau taip pat egzistuoja technikų ir metodų, kurie kartais gali kelti klausimų specialistams, bet nustebinti rezultatais. Jos bazė dažniausiai yra pats tailandietiškas masažas, tačiau jame integruotos ir manualinės technikos, kurios dar labiau efektyvina gydymo eigą.
Anksčiau pats praktikavau masažą, tačiau šiandien labiau taikau atskiras technikas kaip terapijos būdą, dirbant su žmonėmis – padedant jiems atsistatyti po traumų ir stiprėti sportuojant sporto klube.
Kokias treniruočių formas ar metodus šiuo metu laikai efektyviausiais?
Manau, kad apskritai bet koks judesys yra efektyvus, ypač turint omenyje, kad daugelio mūsų gyvenimo būdas ir darbas yra sėdimojo pobūdžio. Vienos konkrečios treniruočių formos neišskirčiau, tačiau kai daug laiko praleidžiame statikoje, labai efektyvūs tampa funkcinis treniravimas, joga, pilatesas bei pilnų judesių amplitudžių lavinimas sporto salėje su svoriais.
Kokie principai tau svarbiausi dirbant su klientais ir ką norėtum, kad žmonės suprastų apie judesį, ko dažnai nepastebi?
Kadangi kiekvienas žmogus yra individualus, man svarbiausias principas – suprasti, su kokia problema jis ateina, kaip jaučiasi ir koks yra jo gyvenimo būdas. Tai labai padeda geriau pažinti klientą ir pasiūlyti jam tai, ko reikia jo kūnui ir protui, o ne tik tai, kas parašyta vadovėliuose (nors jie taip pat svarbūs).
Svarbiausia – sukurti tvarų, abipusį ryšį, kuris leidžia klientui jaustis komfortiškai ir padeda efektyviau judėti link norimo tikslo. Žmonės turėtų suprasti, kad judesio reikia apskritai gyvenime, o tam nebūtina vien sporto salė. Judėti galime visur – svarbiausia rasti sau tinkamą ir patinkančią judesio formą.
Kas labiausiai įkvepia dirbant su žmonėmis, kurie ateina pas tave pagalbos?
Be abejo, jų rezultatai – kai matai šypseną, džiaugsmą, kai nebeskauda, kai sugrįžta prarastas judesys. Taip pat jų dėkingumas. Apskritai labai smagu dirbti su įvairiais žmonėmis, nes kiekvienas mano gyvenime sutiktas žmogus yra savotiškas mokytojas.
Ar yra kažkas, ko pats išmokai iš savo klientų – gal net netikėtai? Kaip jie prisideda prie tavo, kaip trenerio, augimo?
Be abejo. Būna situacijų, kai problemų nepavyksta išspręsti greitai arba tai užtrunka gerokai ilgiau nei kitais atvejais. Tuomet analizuoji, galvoji, kodėl taip yra ir ką galima daryti kitaip.
Dirbdamas su kiekvienu vis labiau supranti, kad tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam. Tai labai moko į žmogų žiūrėti ne kaip į judantį mechanizmą, o kaip į kompleksinę sistemą. Be to, kiekvienas žmogus atsineša savo gyvenimo patirtį, iš kurios galima pasiimti daug vertingų dalykų – tiek darbui, tiek gyvenimui.
Kaip tu pats supranti sveikatingumą – ar tai tik fizinis aktyvumas? Kaip tai atsispindi tavo kasdienybėje?
Sveikatingumas man yra gyvenimo būdas, susidedantis iš judėjimo, mitybos įpročių ir rūpinimosi savimi – miego, skaitymo, meditacijos, kvėpavimo praktikų. Didžiąją gyvenimo dalį esu aktyvus. Mano mityba gana universali – nieko konkrečiai visiškai neatsisakau, tačiau taikau tam tikrus principus, kurie padeda išlaikyti balansą.
Miego režimas pakankamai stabilus – apie 7–8 valandas. Taip pat rūpinuosi psichologine higiena: kvėpavimu, meditacija, seminarais, minčių išsirašymu ir pan.
Ką patartum žmogui, kuris tik pradeda rūpintis savo kūnu? Kokių klaidų jis turėtų vengti?
Pirmiausia – nebijoti kreiptis pagalbos į specialistą. Tai sutaupys daug laiko ir padės išvengti daugybės klaidų. Be abejo, klaidos yra pamokos ir patirtis, bet dirbant su specialistu jos dažniausiai nebūna kritinės.
Jei norisi pradėti savarankiškai, pats paprasčiausias būdas – vaikščiojimas. Bent 10–15 minučių kasdien. Tai pagerins ne tik fizinę būklę ir kraujotaką, bet ir smegenų veiklą bei bendrą psichologinę savijautą.
Kaip jau minėjau, kasdienė įvairi veikla yra tai, ko reikia mūsų kūnui, todėl verta nevengti ir kitų veiklų – buities darbų, darbo sode ir pan. Klaidų nedaro tik tas, kuris nedaro nieko.