Trakuose užaugusi Diana Bartkevičienė išdrįso padaryti tai, apie ką daugelis tik svajoja – palikti stabilų darbą ir sukurti visiškai naują sporto kryptį savo mieste. Ji – fizinio ugdymo mokytoja, šokėja ir „pole sport“ trenerė, kurios įkurta studija „DiScorpion“ šiandien vienija gausią bendruomenę aktyvių moterų ir sporto entuziasčių. Dianos istorija – apie drąsą keisti gyvenimą, tikėjimą savo idėja ir norą dalintis aistra su kitais. Kartu ji atskleidžia, kaip „pole sportas“ lavina ne tik kūną, bet ir pasitikėjimą savimi bei emocinę stiprybę. Apie visa tai – mūsų pokalbyje su Diana Bartkevičiene.
Papasakok truputį apie save – kaip gyvenimas tave atvedė į Trakus ir kaip čia įsitvirtinai?
Aš esu Diana – fizinio ugdymo mokytoja ir sporto studijos „DiScorpion“ įkūrėja savo gimtajame mieste, Trakuose. Čia gimiau, užaugau ir baigiau mokyklą. Vėliau studijavau ir dirbau Vilniuje, tačiau visada gyvenau Trakuose. Todėl sporto studiją nusprendžiau įkurti būtent čia – mieste, kuriame iki tol nebuvo nieko panašaus į „pole sport“ užsiėmimus.
Kaip į tavo gyvenimą atėjo pole sportas – kas tave patraukė ir paskatino gilintis?
Kai mokiausi Trakuose, tuo metu nebuvo jokių įdomesnių užsiėmimų – labai norėjau lankyti gimnastiką ar akrobatiką, bet tokių galimybių nebuvo. Sulaukusi pilnametystės Vilniuje pradėjau ieškoti bent kažko panašaus į gimnastiką. Kadangi 2016 m. suaugusiųjų į gimnastiką beveik nepriimdavo, ėmiau ieškoti alternatyvų – ir netikėtai atradau „pole sport“. Mane sužavėjo, kad čia nesvarbus nei amžius, nei fizinis pasirengimas. Užsiregistravau į bandomąją treniruotę Vilniuje, ir jau po pirmo karto supratau – tai mano sportas. Jame susijungia viskas: gimnastika, akrobatika, jėga, grakštumas ir net šokio elementai (o šokiai man visada buvo artimi, nes 7 metus buvau lankiusi šokius).
Jau devynerius metus „pole sportas“ yra mano gyvenimo dalis. Jis nenusibosta, nes visada yra kur tobulėti – įveikti baimes, mokytis naujų triukų, stiprėti tiek fiziškai, tiek emociškai. Gilintis į šią sritį pradėjau tada, kai supratau, jog turiu daug žinių apie žmogaus kūną – juk mano specialybė tiesiogiai susijusi su sportu. Norėjau ne tik tobulėti pati, bet ir padėti kitiems atrasti, kiek daug mūsų kūnas gali. Man patinka gilintis ir analizuoti, kaip šiame sporte dirba kūnas atliekant tam tikrus judesius, kokie raumenis įsitraukia labiau į darbą, kodėl nesigauna tam tikri judesiai ir ties kokia technika labiau reikia padirbėti ir sustiprinti, kad pagaliau pavyktu tas judesys, kuri ilgai bandai padaryti.
Kada gimė mintis atidaryti savo studiją? Kaip viskas prasidėjo – nuo idėjos iki pirmųjų užsiėmimų?
Baigusi pedagogikos studijas ir dirbdama fizinio ugdymo mokytoja supratau, kad man patinka perduoti žinias, matyti žmonių progresą ir stiprėjimą. Vieną dieną ryžausi, nes nebejaučiau aistros savo darbui, vis dėl to mokytojos darbe, ne visi motyvuoti sportuoti, turėjau ką palyginti, nes buvau dirbusi ir gimnastikos trenerę ir trenerės darbas man kėlė didesni džiaugsmą, nes į treniruotes ateidavo motyvuoti žmonės kuriu komunikavimas, atgalinis ryšys ir džiaugsmas bei padėkos už pasiektus rezultatus buvo neapsakomas jausmas ir motyvacija man tobulėti toliau – palikau stabilų pedagogės darbą ir nusprendžiau įgyvendinti seną svajonę – turėti savo studiją. Norėjau visiškai atsiduoti „pole sportui“ – tobulėti, gilintis ir dalintis patirtimi su kitais.
Buvo be galo baisu – žinojau, kad laukia nelengvas kelias. Baigiau papildomus kursus – ne tik pole sporto trenerės kvalifikacijos, bet ir verslo, klientų darbo bei studijos valdymo. Sunkiausia buvo rasti tinkamas patalpas Trakuose ir jas įrengti. Tai buvo tikras iššūkis, tačiau didžiausias mano palaikymas buvo tėvai ir vyras, kurie padėjo viską įrengti iki pat paskutinės dienos prieš atidarymą.
Pirmoji treniruotė – nepamirštama. Jaudulys buvo toks didelis, kad net rankos drebėjo, stengiausi nieko nepamiršti. Net valerijoną gėriau, kad šiek tiek nusiraminčiau.
Kaip sekėsi pritraukti pirmuosius mokinius – ar jie atėjo iš smalsumo, rekomendacijų, o gal pati ieškojai būdų juos pasiekti?
Pirmuosius mokinius pritraukiau per socialinius tinklus ir skelbimus vietinėse „Facebook“ grupėse. Kadangi Trakuose tokios veiklos nebuvo, žmones sužavėjo naujovė – smalsumas išbandyti kažką neįprasto. Žinoma, reklamą ir dabar nuolat tobulinu – testuoju, mokausi, kaip geriau pasiekti auditoriją. Tačiau rezultatai džiugina: per šiek tiek daugiau nei metus studijos bendruomenė išaugo nuo 12 iki beveik 40 narių.
Ką tau pačiai duoda šis sportas – fizinę jėgą, pasitikėjimą, laisvės jausmą? Kaip jis keičia ne tik kūną, bet ir vidinį pasaulį?
„Pole sportą“ myliu taip stipriai, kad jis tapo mano darbu. Tai sportas, kuriam jaučiu didžiulę aistrą. Žinoma, būna akimirkų, kai atrodo, jog nieko nemoku – bet nuovargis praeina, o motyvacija lieka. Išmokau priimti klaidas ir iš jų mokytis. Šis sportas mane užaugino: sustiprėjau fiziškai, emociškai ir psichologiškai. Mano kūnas tapo tvirtesnis, koordinuotas, o pasitikėjimas savimi – milžiniškas.
Kai ant stulpo atlieku sudėtingus triukus, jaučiu laisvę, pasididžiavimą ir ryšį su savimi. Čia lavinamos ne tik kūno, bet ir proto savybės – drąsa, pasitikėjimas, savidisciplina. Man „pole sportas“ – tai ne tik fizinis aktyvumas, bet ir vidinės stiprybės ugdymas.
Kaip atrodo tavo kasdienybė Trakuose – nuo pirmo kavos puodelio iki vakaro studijoje?
Visą studijos veiklą atlieku pati: socialinių tinklų administravimą, treniruočių programų sudarymą, grupių tvarkaraščius, valymo darbus ir, žinoma, visų treniruočių vedimą. Dieną pradedu nuo kavos ir darbų planavimo, vėliau vedu rytines bei privačias treniruotes, o vakarais – grupines. Į dienotvarkę įtraukiu ir savo asmenines treniruotes. Namų grįžtu dažniausiai tik apie 21 valandą.
Gyvenimas mažame mieste turi savo ritmą. Kaip jį jauti pati – kas džiugina, o kas kelia iššūkių?
Labai myliu Trakus. Man patinka, kad čia nėra didmiesčio šurmulio, kamščių, nuolatinio skubėjimo. Gyvenimas ramesnis, viskas arčiau, lengviau pasiekiama. Tokia aplinka man daug malonesnė nei didmiesčio tempas.
Kokie žmonės Trakuose – šilti, artimi, galbūt labiau bendruomeniški nei didmiesčiuose?
Trakuose, kaip ir visur, žmonės įvairūs. Yra šiltų, nuoširdžių, kurie šypsosi ar net kalbina parduotuvėje, nors nepažįsta – tokie žmonės visada praskaidrina dieną. Žinoma, pasitaiko ir surūgusių veidų, bet tai natūralu – visi turime savo rūpesčių ir tempą.
Kai ne studijoje – kur dingsti? Kaip leidi laiką, kas padeda atsipalaiduoti ir pabūti su savimi?
Pastaruosius metus gyvenu mintimis apie studiją – ją vystau, planuoju naujas idėjas ir siekiu, kad veikla vyktų kuo sklandžiau. Kadangi viską darau viena, darbo tikrai netrūksta. Vis dėlto dabar stengiuosi sąmoningai rasti daugiau laiko sau – pailsėti, pasimėgauti savaitgaliais, grožio procedūromis, pabūti gamtoje ar tiesiog ramiai leisti laiką su vyru, o kai pasitaiko galimybė ir atostogų išvykti.