Kai gyveni Vilniuje ir naudojiesi viešuoju transportu, tenka susidurti su šiokia tokia puokšte (ne)malonių situacijų.
– Autobusas pilnas. Krūva autobuse jogos pozą bandančių išbalansuoti žmonių, vis lipa tau ant naujų batų. Kartais užmina taip, kad batai praranda 80% jų pradinės vertės.
– Tavo galvoje kyla pavojingos mintys, kai kačiukai iš rajono klauso rusiško repo per telefoną.
– Netikėtai pajauti pora smailių alkūnių dūrių į šonkaulį, nes žmonės norėdami praeiti nepakelia liežuvio pasakyti “atsiprašau, noriu praeiti”
– Intymiai keitiesi savo aura su įvairaus plauko bendrakeleiviais. Atstumas tarp jusu mažesnis nei tarp šprotų skardinėje.
– Tas momentas kai gaudai kitų žmonių kvėpavimą, nes tai vienintelis šilto oro šaltinis prie -20.
– Iš paskutiniųjų bėgi link autobuso, bet.
– Spėji į autobusą. Bet kažkas labai skubėjo į kitą stotelę.
– Šalia tavęs atsisėda neaiškus psichopatas, nors autobusas visiškai tuščias.
