Prisijunk

#kūrybinga

Šokėja Klara Milušauskaitė: „Iš komforto zonos lipu kiekvieną kartą atėjusi į treniruotę“

Klara Milušauskaitė savo gyvenimo neįsivaizduoja be šokių ir kūrybos. Lietuvoje ji „Žalgirio“ krepšinio komandos šokėja, Barselonoje – „Nike“ sporto ambasadorė, trenerė, o Londone šiuo metu studijuoja tarptautinį verslą ir ispanų kalbą bei mokosi įvairių šokio technikų. Laisvumo, grakštumo ir lankstumo merginai galėtų pavydėti kiekvienas, tačiau Klara kukli, ji nebijo būti prastesnė nei kiti, nes nuolat ieško kelių į tobulėjimą.

Kaip prasidėjo tavo draugystė su šokiu?

Šokis visada užėmė didelę mano gyvenimo dalį. Kiek save atsimenu, nuo mažens buvau labai aktyvi, praleisdavau valandų valandas šokdama savo kambaryje. Įsivaizduodavau, kad esu varžybose. Kadangi tėvai norėjo, kad užsiimčiau „rimtu“ sportu, lankiau dailųjį čiuožimą, tenisą, karatė. Šokti pradėjau tik vienuolikos, tai šokėjui yra labai vėlai. Užsirašiau į mokyklos sportinių šokių būrelį, vėliau prisijungiau prie Kauno šiuolaikinių šokių studijos „Vėtra“, kurioje visiškai atradau save. Turėjau puikią vadovę, kuri mokė ne tik technikos, lankstumo ir judesių, bet, mano manymu, svarbiausio šio meno elemento – emocijų išraiškos per šokį. Būtent ten įgavau šokio pagrindus. Baigusi būrelį treniruotis nenustojau. Nuolat žiūrėdavau įvairius šokių vaizdo įrašus, mokiausi įvairių junginių, gimnastikos triukų. Niekada neturėjau savęs versti, nes šokiui jaučiu didelę aistrą ir tas noras tobulėti visada buvo natūralus.

Atlieki keletą šokio stilių. Kuris tau arčiausiai širdies? Kodėl pasirinkai būtent šiuos šokio stilius?

Manau, kad šokis yra asmeninė išraiškos forma ir jį apibrėžti vienu stiliumi ar išskirti savo mėgstamiausią yra neįmanoma. Mano tikslas yra atrasti būtent savo stilių. Nemėgstu savęs riboti, todėl, kai manęs paklausia, koks mano šokio stilius – nežinau ką atsakyti. Jis tiesiog mano, visą laiką besikeičiantis. Kai turiu daug energijos ir jaučiuosi laiminga, šoku latino ritmus arba hip-hop. Kai esu pasimetusi, pikta ar tiesiog blogos nuotaikos, renkuosi dramatišką stilių. Taip pat mane veža instrumentinė muzika, be jokių žodžių – tiesiog smuikas ar pianinas. Stilių ar šokio nuotaiką gali padiktuoti daina: kartais man tiesiog labai patinka melodija ir noriu šokti, kurti, leisti jai diktuoti mano judesių nuotaiką.

Ir šoki, ir šokio meno mokai kitus. Kuris vaidmuo lengvesnis: šokėjos ar trenerės?

Šokėjos. Turiu daugiau laisvės ir mažiau atsakomybės, bet dalintis tuo, ką moku, taip pat yra labai geras jausmas.

Asmeninio albumo nuotr.

Papasakok, kaip galima tapti „Nike“ sporto ambasadore ir dar Barselonoje? Tikriausiai nemažai šokėjų apie tai svajoja!

Pasidalinsiu savo istorija. Tik atvažiavusi į Barseloną norėjau pradėti vesti šokių pamokas prie jūros, nes visą laiką ten pati šokdavau. Pagalvojau, kaip būtų smagu pačiai mokyti! Deja, neišdrįsau to padaryti pusę metų, nes labai stabdė baimė. Vieną dieną, būdama visiškai ant krizės ribos (dėl asmeninių priežasčių), tiesiog atsisėdau, išsirinkau datą ir pasakiau sau, kad imsiu ir pabandysiu. Jei ateis tik viena mergina, tai ją vieną ir išmokysiu šokti. Taip susirinko merginų grupė, pradėjau vesti treniruotes kas savaitę, įkėliau porą vaizdo įrašų į Instagram. Paskui taip susiklostė, kad mane pastebėjo žmonės iš „Nikeir pakvietė į interviu. Tad mano patarimas būtų toks: meskite visas baimes lauk ir, jei turite tikslą/svajonę, tiesiog darykite viską, kad tai įgyvendintumėte. Jei neišeis, tai bus gyvenimo pamoka ir daug išmoksite vien iš proceso. Mano gyvenimo moto yra take action, bet tai ne taip lengva, todėl primenu sau tai kiekvieną dieną.

Šoki ir Lietuvoje, ir užsienyje. Ar darbas su užsienio treneriais skiriasi nuo darbo čia, Lietuvoje?

Labai skiriasi. Lietuvoje toks dalykas kaip technika beveik neegzistuoja, nebent esi baleto mokykloje. Užsienyje viskas vyksta profesionaliau dėl to, kad čia daugiau šokio kultūros nei Lietuvoje, taip pat daugiau konkurencijos, o tai lemia geresnius rezultatus. Net pats treniruočių konceptas labai skiriasi: Lietuvoje vieną šokį mokaisi pusę metų, o Londone ar Barselonoje kiekvieną treniruotę tau duoda naują choreografiją ir turi greitai joje susigaudyti. Treniruočių pabaigoje kai kurie žmonės šoka prieš visus – tai tarsi mažas pasirodymas, iš kurio galima pasisemti labai daug įkvėpimo. Šokėjų lygis čia labai dažnai mane palieka be žado.

Koks paskutinis įvykis treniruotėje, o gal pasirodyme tau įsiminė labiausiai?

Turėjau labai daug treniruočių, kurios mane paveikė ir privertė suvokti, kad, jei save apgaudinėsiu ir šokis nebus mano pagrindinė gyvenimo dalis, vėliau labai gailėsiuosi. Vienas iš labiau įsiminusių momentų įvyko treniruotėje. Kaip jau pasakojau, treniruočių pabaigoje turime galimybę pasižiūrėti, kaip tą choreografiją, kurią mokėmės, sušoka kolegos. Du žmonės tos dienos choreografiją sušoko kartu. Buvo magiška, kaip jie stipriai ir jausmingai papildė visą šokį ir savaip perteikė jo idėją. Mane tai taip įkvėpė, kad žiūrėjau apsiverkusi – tą momentą norėjau mesti viską ir visą save atiduoti tik šokiams. Kitas įvykis buvo prieš porą metų, viduryje pasirodymo išbėgus į užkulisius jaučiau tokią euforiją, kurią man suteikė būtent buvimas ant scenos ir galimybė dalintis tuo, ką myliu labiausiai – savęs išraiška per šokį. Nežinau, kaip apibūdinti tokį stiprų jausmą, bet, manau, kad tai būna vieną ar porą kartų gyvenime. Visiška ekstazė.

Ilgos treniruotės, nuovargis… Kaip randi motyvacijos atsikėlusi skaudančiais raumenimis judėti toliau?

Iš praktikos žinau, kad skaudančius raumenis geriausiai gydo būtent judėjimas. Myliu sportą ir šokius, dėl to labai lengva kovoti su fiziniu nuovargiu, nes emociškai tai mane tiesiog pakrauna ir visada priverčia jaustis geriau.

Asmeninio albumo nuotr.

Kas šokyje tau sudėtingiausia? O kas suteikia daugiausia malonumo?

Sudėtingiausia yra kovoti su perfekcionizmu ir amžina savikritika. Niekada nesu patenkinta rezultatu, visą laiką matau begalę klaidų ir tai, ką galėčiau patobulinti. Kartais jaučiu, kad bandau kažką įrodyti, šoku ne dėl savęs. Sunku yra pamilti save tokią, kokia esu. Mano fiziologija yra labiau sportininkės nei šokėjos. Neturiu tobulos technikos, ilgų kojų ar lankstumo, kas įprastai laikoma gero šokėjo standartu. Dėl to būnant tarp tobulų šokėjų kartais susimąstau, ką aš čia veikiu. Bet tada pradedu šokti ir suprantu, kad aš čia dėl to jausmo, kurį man suteikia judesys. Daugiausia malonumo jaučiu, kai atsimenu ir sušoku visą choreografiją treniruotėje. Čia, Londone, visi nuo mažens treniruojami greitai „pagauti“ choreografiją, o man tai yra vienas sunkiausių aspektų. Lietuvoje vieną šokį mokydavomės mažiausiai mėnesį ir čia būna, kad nesugebu atsiminti visko. Sunkiausia buvo pirmais metais, o dabar jaučiu kaip tobulėju ir visai savimi didžiuojuosi. Didžiausias malonumas man yra buvimas ant scenos ir galimybė dalintis savo jausmais su publika.

Komforto zona – kaip dažnai stengiesi iš jos išlipti?

Iš komforto zonos lipu kiekvieną kartą atėjusi į treniruotę, kur techniškai jaučiuosi silpniausia. Taip jaučiuosi, nes aplink vien profesionalai, kuriems šokis – ne tik hobis, bet ir pragyvenimo šaltinis. Studijuoju tarptautinį verslą ir tai vadinu vienu didžiausiu gyvenimo iššūkių. Kas mane pažįsta, jums pasakytų, kad verslo studijos yra visiškai ne mano profilio mokslas. Bet todėl čia ir stojau, kad įrodyčiau sau, jog tai galiu. Mano prisijungimas prie „Nike“ komandos taip pat buvo išėjimo iš komforto zonos rezultatas. Taip pat ir tai, kad pagaliau pasiryžau vesti treniruotes mieste, į kurį buvau neseniai atsikrausčiusi, kur beveik neturėjau pažįstamų ir net kalbos tobulai nemokėjau… Manau, nebijojimas būti prasčiausiu kambaryje, mano atveju, tai šokių salė ar finansų paskaita, yra tiesiausias kelias į tobulėjimą.

Jei ne šokis, kokia dar veikla norėtum užsiimti?

Norėčiau išmokti rašyti, mane žavi poezija. Taip pat daugiau sužinoti apie žmogaus psichologiją bei kūno kalbą. Jei tik turėčiau daugiau valandų dienoje ar dienų savaitėje, užsiminėčiau akrobatika, joga, gatvės gimnastika, kovos menais ir tenisu bei plaukimu. Taip pat norėčiau išmokti rusų, katalonų ir portugalų kalbas, dar apkeliauti Aziją ir Pietų Ameriką. Visko tiek daug!

Londone studijuoji tarptautinį verslą ir ispanų kalbą. Ar planuoji grįžti į Lietuvą, ar ketini likti užsienyje? Kokie tavo ateities planai?

Yra toks posakis, kad „tu planuoji, o Dievas juokiasi“. Labai mėgstu prisigalvoti, prisiplanuoti, o vėliau viskas išeina atvirkščiai, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą tiksliai. Niekada nesakau niekada, todėl gali būti, kad gyvensiu Lietuvoje arba liksiu Londone, o gal vyksiu atgal į Barseloną toliau šokti prie jūros. Arba gal kažkur, apie ką dabar gyvenime nė negalvoju. Manau, kad reikia gyventi šia diena, o kaip bus vėliau – pamatysime.

Sekite Klarą: https://www.instagram.com/klaramilu/

Naujienlaiškis

Ne šiaip sau prasitampymas – 18 jogos studijų Vilniuje

#chillvieteles

Rokas Darulis ir Ronaldas Buožis: dažnai pats gyvenimas yra įdomesnis, nei gražiausios pasakos

#chillgyvenimas

Arvydas Gudas: “Geriausias manęs apibūdinimas – žmogus, kuris džiaugiasi gyvenimu.”

#chillgyvenimas

Meksikietiška #Chilluva: Atidarytas antrasis „No Forks“ restoranas

#skanu

Prisijunk
Naujienlaiškis