Rankose laikydama tėčio perleistą juostinį fotoaparatą Justina Tulaitė jaučiasi gyviausia. Pamilusi šį fotografavimo būdą kaskart fotografuodama mokosi atsakomybės ir kantrybės, nes kiekvienas „prašautas“ kadras kainuoja ir laiką, ir pinigus. Nors procesas nuo mygtuko paspaudimo iki kadro išryškinimo gali užtrukti savaitę ir daugiau, rezultatas, pasak J. Tulaitės, dažnai ir ją pačią maloniai nustebina. „Kūrybiniai analoginės fotografijos laukai beribiai“, – sako ji, mintyse jau dabar turėdama savo asmeninės darbų parodos viziją.
Papasakok, kaip tavo gyvenime atsirado fotografija? Kada pirmą kartą į rankas paėmei fotoaparatą?
Fotografija mano gyvenime atsirado labai pamažu. Kai buvau maždaug kokių penkiolikos ir norėjosi save visur išbandyti, paprašiau, kad tėtis supažindintų mane su savo senuku „Zenitu“. Buvo gana nelengva perprasti elementariausio juostinio fotoaparato principus. Išfotografavau savo pirmąją juostelę, trumpam pasidžiaugiau rezultatu, bet tuo metu kažkodėl nepajutau ypatingo susižavėjimo fotografija. Pajutau tik tai, kad vieną dieną prie jos dar sugrįšiu. Sugrįžau jau studijų laikais, kai persikėliau gyventi į Vilnių. Ėmiau uoliai tyrinėti naują miestą su visais jo užkampiais ir visa tai fiksuoti… paprasčiausia muiline.
Koks buvo tavo pirmasis fotoaparatas?
Minėtasis „Zenit-E“, perimtas iš tėčio, su Maskvos olimpiados ženklu. Jo nugarėlė vis atsidarinėdavo ir mano juosta apsišviesdavo. Tai, žinoma, erzindavo, bet iki pat šios dienos nenunešu jo taisyti, nes tokie apsišvietimai, būna, duoda įdomių rezultatų!
Asmeninio albumo nuotr.
Esi juostinės fotografijos puoselėtoja. Kuo tai skiriasi nuo tradicinės fotografijos?
Kaip įdomu girdėti, jog tradicine vadini šių dienų skaitmeninę fotografiją! Man tradicinė fotografija yra būtent ta senoji – juostinė arba analoginė – fotografija, gal todėl, kad tradiciją suvokiu kaip tai, kas pas mus atėjo ir užsiliko nuo senų laikų. Kuo juostinė fotografija skiriasi nuo skaitmeninės? Visų pirma, ji užima daugiau laiko, brangiau kainuoja, jos kadrų kiekis ribotas, joje nėra galimybės iš karto pamatyti tai, ką nufotografavai. Tačiau kaip tik dėl to prieš nuspaudžiant mygtuką norisi kuo geriau apgalvoti savo būsimą kadrą, juk „prašauti“ kadrai kainuos tiek laiko prasme, tiek finansiškai. Tai moko tave drausmės, atsakomybės, kantrybės, lavina matymą. Išryškinus juostą ir pamačius, jog kadrai pasisekė, krykštauji lyg vaikas. Tas džiaugsmas būna kitoks nei pamačius gautą atvaizdą fotoaparato ekranėlyje – jis toks pilnesnis, svaresnis.
Džiaugsmas. Nuotr. autorius Justina Tulaitė
Kiek laiko užtrunki nuo idėjos sugalvojimo iki nuotraukos išryškinimo?
Esu susisukusi ir per porą dienų, tačiau šioje srityje, jei tik įmanoma, aš linkusi neskubėti. Išryškinus juostą, procesas toli gražu nesibaigia. Kitas etapas – juostos skenavimas į kompiuterį arba spausdinimas ant fotopopieriaus po didintuvais, galų gale po visko laukia bene svarbiausias žingsnis – nuotraukų atranka. Kartais vien ji trunka savaitę, bet juk, kaip kartą pasakė mano buvęs dėstytojas Jonas Staselis, svarbiausios nuotraukos yra ne tos, kurias paviešini, o tos, kurios lieka niekam nerodytos.
Kuo juostinė fotografija tau ypatinga ir žavi?
Ne tik dėl minėtų faktorių, tokių kaip atsakomybės, kantrybės ar matymo įgūdžių lavinimas. Mane labai žavi ir pats proceso nenuspėjamumas – vis dar niekada negaliu jaustis užtikrinta, kaip išėjo mano kadras. Pati daugiausia eksperimentuoju su savadarbiais fotoaparatais – pinhole. Eksperimentų metu kliaujuosi nuojauta, nes bet kokie išankstiniai ekspozicijos apskaičiavimai tėra sąlyginiai. Tokie fotoaparatai neturi kadro ieškiklio, todėl negali iš anksto žinoti, kiek ir ko sutilps į tavo kadrą. Žodžiu, tai visiškas žaidimas ir nuotykis, kurio rezultatai dažniausiai nustebina ir mane pačią.
Be to, senoji fotografija atveria begales erdvių eksperimentams. Gali savo fotografijas tonuoti įvairiuose skysčiuose, gali ant to paties kadro užfotografuoti daugybę naujų kadrų, gali pasigaminti skirtingų pavidalų pinhole fotoaparatų iš įvairiausių medžiagų – tiek kvadratinių, tiek apvalių – ir kiekvienas gamybinio sprendimo niuansas skirtingai „nupaišys“ tavo kadrą. Taip pat gali įvairiais būdais veikti savo fotojuostą – braižyti, deginti, perryškinti ar naudoti kitokio tipo juostoms skirtą ryškinimo chemiją. Galėčiau dar vardinti ir vardinti, bet trumpai tariant, visa tai savotiškai nulemia tavo nuotraukos nuotaiką ir aurą. Kūrybiniai analoginės fotografijos laukai beribiai!
Ką fotografuoti tau sudėtingiausia? O ką maloniausia?
Žmonės – juos fotografuoti man ir sudėtingiausia, ir maloniausia vienu metu. Sudėtingiausia dėl to, kad iš tiesų esu labai nedrąsi, tad kas kartą tenka perlipti per savo baimes, kad išgirsčiau kitą. Prieš fotosesijas tenka su savimi gerokai padirbėti, papildomai nusiteikti ir pasiruošti, bet jei viskas pavyksta, džiaugiuosi dvigubai!
Tavo darbai labai subtilūs ir net, sakyčiau, paslaptingi. Kaip tu pati apibūdintum savo fotografijas?
Džiaugiuosi, jei sakai, kad subtilūs – stengiuosi, kad žiūrovas užsiliktų ir pasibūtų vaizde kuo ilgiau, bet šokiruoti nenoriu. Norisi jį iš čia „išnešti“, nukelti į nepavojingą „svetur“ būseną. Jei fotografijos ištakose ši medija buvo vertinama kaip tikrovę fiksuojanti priemonė, liudijanti tiesą, jog taip ar anaip iš tiesų įvyko, man svarbu nuo to dokumentalumo laikytis kuo atokiau. Paslaptis, miglotumas, anapusybė, sapnas, atmosferiškumas, išblukusios laiko nuorodos, išsilakstę kontūrai, tyčiniai defektai – balansuoju kažkur tarp šių raktažodžių.
Ar mintyse esi susikūrusi svajonių kadrą, kurį norėtum užfiksuoti?
Ilgai galvojau ir priėjau išvadą, jog, ko gero, neturiu savo svajonių kadro. Svajoju tik, kad rasčiau savyje drąsos ir jėgų užgimstančioms idėjoms įgyvendinti, nes gal kiek per dažnai savimi suabejoju. Nors tai žmogui, sako, sveika.
Kaip manai, ar būti fotografu gali kiekvienas, išmanantis fotoaparato funkcijas, ar tam reikia turėti tam tikrų savybių?
Išmanyti fotoaparato funkcijas ir kitus darbui su šviesa būtinus techninius parametrus yra svarbu, tačiau tikrai nepakankama. Nesvarbu, ką fotografuosi, pirmiausia turi būti žingeidus ir nuolat lavinti savo estetinį skonį, pajautimą, domėtis menu, kultūra, kitomis visuomenei aktualiomis temomis, gilinti dvasinę patirtį. Mat visu tuo persismelkia ir tavo idėjos, braižas, nuotraukos atitinkamai įgauna daugiau gylio ir svorio. Be to, platėja interesų laukas, lengviau užmegzti ir palaikyti pokalbį su įvairesniais žmonėmis, kuriuos norisi nufotografuoti. Tą puikiai iliustruoja istorija su A. Sutkumi ir J. P. Sartre‘u. Daugeliui garsioji fotografija, kurioje rašytojas kovoja su Kuršių nerijos kopų vėjais, kėlė nuostabą. Kaipgi Sutkui pavyko taip paprastai įamžinti egzistencializmo tėvą, kuris paprastai neprisileisdavo fotografų? Susipažinę abu kūrėjai ilgai kalbėjosi įvairiomis temomis – apie literatūrą, filosofiją, politiką, kaip lygus su lygiu, ir tik galiausiai kelionės į kopas metu Sartre‘as nustebo sužinojęs, kad puikusis jo pašnekovas – fotografas. To nepaisydamas Sartre‘as, išvydęs Sutkaus darytas nuotraukas, pajuto pasididžiavimą, jog buvo nufotografuotas būtent šio žmogaus. Antra vertus, fotografija fotografijai nelygu. Vienoks savybių komplektas galioja karo fotografams, kitoks – portretistams, tačiau viena savybė, galiojanti išimtinai visiems, tai – žmogiškumas.
Jei šią akimirką galėtum surengti savo darbų parodą, kaip ji atrodytų?
Man labai įsiminė Charlie Kaufman filme „Synekdoche, New York“ pagrindinio herojaus žmonos Adelės kūrinių formatas ir jos paroda pavadinimu „Maži stebuklai“. Puikiai įsivaizduoju, kaip į mano parodą atvykę žmonės prisišlieja prie sienų ir prisimerkę žvelgia į mažus mažus foto darbelius… Daugiau išsiduoti nenoriu – turiu gan realių intencijų, ruošiu medžiagą būsimiems mažiesiems stebuklams.
Ryto šviesa. Nuotr. autorius Justina Tulaitė
Mes vis daugiau fotografuojame. Kaip manai, kodėl mums taip svarbu turėti krūvas nuotraukų telefono galerijoje?
Svarbus klausimas, svarbi tema. Šiandien fotografija nebeatsiejama nuo mūsų poreikio dalintis vaizdais iš savo gyvenimo socialinių tinklų galerijose. Teisingai pastebėjo menotyrininkė Agnė Narušytė, sakydama, kad anksčiau fotografija buvo svarbi kaip priemonė praeities įvykiams prisiminti, o šiandien tai – įrankis išgyventi dabartį. Atrodo, kad jos nebeįmanoma patirti nefotografuojant. Ne iš piršto laužti juokeliai, neva, jei neturi nuotraukos prie Eifelio, nesakyk, kad buvai Paryžiuje. Todėl tos mūsų telefoninės galerijos ir perpildytos krūvomis nuotraukų, kurios nebūtinai visos atsiduria internetinėje erdvėje, tačiau guli mūsų telefonuose kaip įrodymai, kad taip, aš iš tiesų buvau ten ir ten, kad gyvenu taip, kaip norėčiau gyventi. Įrodymai nebe tiek mūsų draugams ar sekėjams, kiek sau patiems.
Ką fotografavimas duoda tau kaip asmenybei?
Naujos pažintys, vietos ir susitikimai su įdomiais žmonėmis, intelekto ir akiračio praplėtimas, taip pat – nuolatinis darbas su savimi ir savo baimėmis. Visa tai mane augina. Galų gale, fotografuodama jaučiu kryptį ir prasmę – banalus atsakymas, bet ko daugiau bereikia?
Justina, ačiū už nuoširdžius atsakymus.
