Pokalbio metu kilusi mintis nufilmuoti dokumentinį apie artimą draugę, kurią jie pažinojo iš arčiau ir matė kitaip nei daugelis – manifestavosi. Rokas Darulis ir Ronaldas Buožis dar nuo mokyklos laikų mėgo kurti kartu. Prieš kuriant dokumentinį apie jauniausią olimpinę čempionę, Rūtą Meilutytę, Rokas keletą metų bazavosi Londone, pasiklojo rimtą pagrindą mados fotografijos industrijoje. Jį visada domino žmonės ir jų istorijos. Ronaldas filmavo reklamas. Tuomet dar taip pat gyveno Londone, o kiek vėliau, jau Lietuvoje, kartu su Tadu Vidmantu pradėjo filmuoti ilgo metro filmus, įskaitant ir ‘Gautus Iškvietimus’ bei ‘Trys milijonai eurų’.

Tie kas jau matė RŪTA supranta, kad ši dokumentinė juosta ne tik apie plaukimą, sportą, pačią Rūtą Meilutytę ir jos aukso medalių istoriją. Čia daug kalbama apie emocinius iššūkius ir vidinio baseino užkulisius, kurių plika akimi nemato niekas, o išgirsta tik keli.

Idėjos palaikytojai ir kritikai. Su kuo teko susidurti ir kas motyvavo jus pačius?

Ronaldas: Labai mažai žmonių iš savos aplinkos suprato, kad darom tokį filmą ir dar kino teatrams. Užsidegę šia idėja, mes daug kam pasakojom, bet iki pirmo filmo tyzerio – niekas rimtai nežiūrėjo. Taip pat, ankstyvoje stadijoje sulaukėme daug kritikos, kad filmą darome per anksti, nes Rūtos karjera dar nebaigta arba, kad jos žvaigždė jau užgesus ir filmas jau bus niekam neįdomus.

O didžiausią motyvaciją gavome iš pačios Rūtos. Pamatėmė kiek ir kaip ji dirba dėl savo tikslų, tai neliko jokių klausimų.

Rokas: Mus labai labai palaikė šeima ir draugai. Iš daug žmonių girdėjome įvairių komentarų – kam kurti filmą dabar, juk Rūta dar nebaigė karjeros. Kad Rūta yra labai jauna, ir ka tokio įdomaus ji gali pasakyti. Buvo žmonių, kurie sakė, kad sportas apskritai yra nesamonė ir tokių, kurie sakė, kad yra prieš šį filmą.

Mes turėjome aiškią viziją, kaip norėjome parodyti Rūtą, matėme ją kitaip, nei ji buvo matoma viešoje erdvėje, tad buvo nesunku tas visas nuomones nustumti į šalį ir kurti toliau.

Ko labiausiai bijojote, kuriant dokumentinę juostą ‘RŪTA’ ir prieš pačią filmo premjerą?

Rokas: Prieš pasirodant filmui būna labai daug chaoso, darbų ir rūpesčių. Baisoki yra keli dalykai – norisi, kad nebūtų jokių techninių nesklandumų, pirmą kartą rodant filmą, bei tuo pačiu baisu kelių metų darbo vaisių, kurį tiek laiko matėme tik mes, atiduoti vertinti visiems. Tačiau tikėjimas tuo, ką sukūrei nuima daug streso.

Ronaldas: Nepamenu, kad buvo labai ko bijoti, kuriant filmą. Pati istorija iš dalies rašėsi pati, tad per daug nesistengėme nuspėti jos pabaigos. Svarbiausia buvo  pasiruošti kuo daugiau variantų ir idėjų. Baisu buvo tik pačią premjeros dieną, užklupo labai didelis jaudulys. Niekada nebuvome rodę filmo didelei auditorijai, tai nežinojome kaip visi reguos ir jį priims. Visa diena buvo surreali.

Kas buvo sunkiau: pradėti ar tęsti?

Rokas: Man asmeniškai buvo sunkiau tęsti, nes nuolatos kildavo įvairių iššūkių. Pradedant filmo darbus atrodo, kad viskas turėtų eiti gana sklandžiai, bei visas procesas lyg ir aiškus, o eigoje atsiranda daug nenumatytų dalykų, kurie momentais atrodo neįveikiami. Tik nesustojant ir dirbant toliau viskas išsprendžiama.

Ronaldas: Pradėti buvo labai lengva, nes perdaug nieko nesvarstėme, o iškart pradėjome filmuoti. Manau, tai labai padėjo įgyvendinti projektą. Dažniausiai filmai praleidžia daug laiko ant popieriaus, kol vyksta pasiruošiamas ir randamas finansavimas. Bet mes darėme atvirkščiai, todėl stiprus entuziazmas labai padėjo stipriai pradžiai. Žymiai sunkiau buvo tęsti, bet tik dėl tos visos biurokratinės pusės. Filmo gamyba buvo lengvoji dalis.

Sugebėjote įamžinti labai intymias ir atviras akimirkas, sužadinančias stiprias emocijas. Papasakokit apie šio kūrinio režisūrą?

Rokas: Kadangi dokumentavome gyvą, vykstančią istoriją, turėjome laikyti plačiai atmerktas akis ir plaukti pasroviui. Scenarijus niekada nėra iki galo aiškus ir nuolatos kinta, tad procesas šiek tiek keičiasi. Stengėmės būti šalia per tam tikrus svarbius momentus Rūtos karjeroje, bei užfiksuoti šiek tiek kasdienio gyvenimo, tad iš ėsmės dokumentavome ką galėjome ir scenarijų adaptavome procese.

Ronaldas: Kalbant jautriomis temomis prieš kamerą, labai svarbi yra aplinka. Bandėme sukurti kiek tik įmanoma neformalią erdvę, kad tai kas vyksta Rūtai neatrodytų labai svarbu, kad nekeltų nereikalingo jaudulio. Taip pat, daug mėnesių pratinomės prieiti prie šių temų. Intymiausios akimirkos buvo nufilmuotos likus vos trims mėnesiams iki filmo premjeros. O tai kino filmų greičiais yra labai pavojingai arti.

Esate dviejų žmonių komanda. Ar manote, kad su didesne komanda būtumėte pasiekę dar daugiau, ar visgi, kuriant dviese atsiranda daugiau laisvės ir priimti sprendimus lengviau?

Rokas: Filmo kūrybą pradėjome dviese. Vėliau prie mūsų prisijungė prodiuserė Laura Almantaitė, kuri perėmė daug biurokratinio/administracinio darbo, bet vistiek pajutome, jog tai gana maža komanda. Tai, kad kūrėme dviese, viską palengvino –  galėjome būti šalia Rūtos ir likti perdaug nepastebėti. Nebuvo didelio būrio žmonių su kameromis, mikrofonais. Visada būdavome tik aš ir Ronaldas, tad stengėmės, kad Rūta jaustųsi taip kaip jaučiasi tiesiog leisdama laiką su draugais. Maža komanda palengvino ir visą likusį kūrybinį procesą, nes sprendimus priiminėjome tik dviese – mažiau nuomonių yra visai gerai.

Ronaldas: Būti labai maža komanda buvo techniškai sudėtinga, tačiau manau, tikrai nebūtume nufilmavę tokios medžiagos dirbdami su pilna kino komanda. Rūta yra labai uždaras žmogus ir bene svarbiausias šio filmo aspektas, tai kad jos gyvenimą sekė artimi žmonės.

Sprendimus priimti tikrai buvo lengviau tik dviese. Iš praktikos su kitais filmais, dažnai didelė prodiuserių komanda labai ilgai diskutuoja įvairiais klausimais ir sunkiai randa bendrą sprendimą. Didelėje grupėje kažkas visuomet lieka nepatenkintas ir kyla įvarių komandos trinčių, kas, be abejo, stabdo darbus.

Didžiausia pamoka, išmokta kuriant ‘RŪTA’?

Rokas: Kad ir tau atrodo, kokią gerą idėją sugalvojai, visada bus žmonių, kurie manys, kad tai nesamonė – nesupras. Kai apsiemi didelį projektą, turi tikėti juo taip, kad norėtum jį užbaigti net kai labai nesiseks.

Ronaldas: Vengti kitų filmuotos medžiagos.

Kada žinojote, kad istorija baigta, turite pakankamai medžiagos ir galite stabdyti filmavimus ?

Rokas: Tokių momentų buvo keli. Manėdavom, kad filmavimo darbai baigti, ir turime istoriją, bet ivykdavo kažkokie įvykiai, kuomet supratome, kad reikia filamavimus tęsti. Filmavome iki paskutinės minutės. Realiai filmas jau turėjo būti pilnai baigtas anksčiau, bet vos nufilmavę tokią pabaigą, kokia ji yra dabar, supratome, kad jau baigta.

Ronaldas: Matyt, kai nufilmavome dalį apie depresiją, filmas labai pakeitė kryptį, tuomet nusprendėme vykti filmuoti į Daniją ir po jos – viskas.

Kodėl šis filmas reikalingas šiandien ir Lietuvai?

Ronaldas: Maža šalis kaip Lietuva turi nedaug žmonių kuriais galėtų pasigirti visam pasauliui. Tokie gimsta ne kasdien, tai apie juos kalbėti visais formatais, tikiu, naudinga visiems. Mūsų filmo atveju, svarbu, kad ypač jauni žmonės išgirstų, kad net stipriausi pasaulyje gali turėti tokių pat problemų kaip ir jie. Ir kad labai svarbu, kuo anksčiau apie tai nebijoti kalbėti ir, esant reikalui, ieškoti pagalbos.

Rokas: Jaučiame, kad atėjo laikotarpis ir Lietuvoje, kai pradedame atviriau kalbėti apie įvairius dalykus, savo emocijas, išgyvenimus. Nekūrėme filmo su būtent šia mintimi, bet manau jis pataikė į tinkamą vietą tinkamu laiku. Taip pat norėjome žmonėms parodyti, kaip atrodo tokių visuomenei žinomų žmonių kaip Rūta kasdienybė iš arti ir su kuo jai tenka susidurti kiekvieną dieną. Elgdamiesi vienaip su viešais asmenimi, nepagalvojame apie jų perspektyvą. Labai norėjosi tai atskleisti.

Komerciniai filmai būna stipriai surežisuoti, retušuoti ir toliau nuo realybės. Kuo jums ypatingas dokumentinis žanras ?

Rokas: Mane visada labiau domino tikros istorijos, dažnai gyvenimas būna įdomesnis už pačias geriausias pasakas. Žiūrėdami dokumentiką, galime su herojais susitapatinti, atrasti saves juose, nes žinome, jog jų gyvenimas tikras. Kurti dokumentinį filmą buvo mano sena svajonė, tad džiaugiuosi, kad be didelio planavimo, ja tiesiog ėmėme ir išpildėme.

Ronaldas: Prieš vaidybinius filmus dokumentika laimi tuo, kad tai ką matai ekrane – tikra. Gal ne tiek svarbu, kad pati istorija tikra, bet pats matymo kampas, mažos detalės, kurių kartais nepavyksta sugalvoti fikciniame žanre. Dažnai tas dokumentikos netobulumas, tik pastiprina emocijas.

O kuo pasižymi gero kalibro dokumentika?

Rokas: Istorija. Svarbiausia pasakojama istorija. Ir kitas dalykas, kuris yra ypatingai svarbus, tai galimybė prieiti prie tos istorijos daug arčiau, nei gali kiti. Gerų istorijų, įdomių herojų yra labai daug, tačiau ne visi juos žino ar pažįsta taip intymiai, jog galėtu parodyti mums kitomis akimis. Kaip mokėmės universitete – access is everything. Manau, norint padaryti gerą dokumentiką, reikia ją kurti iš labai arti.

Ronaldas: Bebarjerinis priėjimas prie personažo ar temos. Access is everything.

Ką darytumėt kitaip, kurdami antrą dokumentinį filmą?

Rokas: Manau, pirmiausia suburtume kiek didesnę komandą bei iš anksto rastume finansavimą. Kūrybios procese atsiranda nemažai išlaidų, ir nesinori stabdyti kūrimo darbus dėl finansų trūkumo. Žinoma, geriausioms istorijoms kartais užtenka ir labai nedaug, bet finansinis stabilumas ir darbo jėga tikrai padeda filmui stumtis į priekį sklandžiau.

Ronaldas: Mažiau pergyventume, dėl pakeliui kylančių bėdų.

Jausmas, pirmą kartą matant dokumentinį dideliame ekrane?

Ronaldas: Žinoma, geras. Aišku žiūrėtas buvo kelis kartus kine dar kol nebuvo baigtas, kad nebūtų siurprizų per premjerą, bet kai visa visuma susijungia – puikus pasiekimo jausmas.

Rokas: Šiek tiek surrealus. Galbūt, tik tada supranti, kiek darbo įdėta.

Platesni kino vandenys. Ar planuojate dokumentinį vežti į festivalius už Lietuvos ribų?

Ronaldas: Šiuo metu labai daug gauname prašymų rodyti užsienyje, tai imsimės tai planuoti netrukus.

Rokas: Tolimesnius filmo planus dėliosimės artimiausiu metu.

Tai pirmasis jūsų bendras kūdikis, kuris daugelio žodžiais yra geriausia dovana Lietuvai. What’s next?

Rokas: Kolkas – atostogos nuo filmo. Pasivysime kitus darbus, užsibaigsime visus filmo reikalus.  Šis filmas gimė labai spontaniškai. Jei kažkada bus ir kitas, manau jis atsiras taip pat.

Ronaldas: Time off! Po tokių projektų norisi grįžti į šiokią tokią rutiną, pailsėti, gyventi įprastesniu tvarkaraščiu. Nors rašant šį tekstą, jau ruošiuosi kito ilgo metro filmo filmavimui. Tai who knows.

Ačiū Rokui ir Ronaldui!

 

Jei dar nematei – dar spėsi tai padaryti. Filmo anonsas žemiau.

Užsisakykite mūsų naujienlaiškį!