Šiomis dienomis, kai XXI amžiaus technologijos jau visiškai mus apsikabino, o mes visur bėgame ir nepastebime pasaulio grožio, paprasti, tikri, tačiau tuo pačiu magiški dalykai priverčia sustoti ir giliai įkvėpus pasigrožėti mus supančia aplinka. Pastaruoju metu medijose vis labiau populiarėjantys blog‘ai užima vis daugiau erdvės, juose įvairių žmonių rašomos gyvenimiškos istorijos įkvepia bei priverčia pastebėti dalykus, kuriuos vis pamirštame per skubėjimą į darbą, pareigų atlikimą, atsakomybes. Taigi, mes nusprendėme pakalbinti vieną iš grožio kūrėjų, komunikacijos specialistę Gretą Šeibelytę(27), taip pat „Gretos Šeibelytės tekstai“ autorę.

Papasakok, kas Tu? Kaip kilo noras pradėti rašyti ir kodėl?

Aš – kurianti siela, kuri žaidžia gyvenimą ir jį labai myli! Rašymas nebuvo kažkas planuoto, tikslingai sugalvoto. Mamos vis klausdama „kokia čia raidė?” penkerių savarankiškai išmokau skaityti, o vėliau – ir rašyti. Minčių sudėliojimas į popierių tapo ir tebėra tarsi mano terapija: kai galvoje ir jausmuose visko per daug ir imu sproginėti, žinau, kad jau laikas prisėsti ir rašyti. Galima sakyti, kad rašyti pradėjau, nes to nedaryti aš tiesiog negalėjau.

Ar visuomet tavo tekstai pasiekdavo viešumą? O gal buvo kažkas, kas paskatino rašyti ir rodyti save kitiems, nors prieš tai rašei tik sau?

Taip ir buvo. Iš pradžių rašymas buvo dienoraščių, vėliau – esė forma. Esė rašiau sau, tačiau dar mokydamasi mokykloje niekada nevengiau dalyvauti įvairiuose rašinių konkursuose. Buvau didelė lietuvių kalbos mylėtoja. Paskatinta mamos jau pradinėse klasėse dalyvavau ir nurungiau gerokai vyresnius dalyvius raiškiojo skaitymo konkurse. Raiškiojo skaitymo, kaip ir įvairiuose dailyraščio, rašinių, esė ar fotografijos konkursuose, dalyvaudavau nuolat. Vėliau svajojau studijuoti žurnalistiką ir porą metų iš gimtųjų Šiaulių važinėdavau į paruošiamąsias žurnalistikos paskaitas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute. Viena iš reguliariai gaunamų užduočių šiose paskaitėlėse buvo rašinių rašymas. Pamenu, kaip Henrikas Vaitiekūnas nurodė parašyti -esė tema „Ar reikia mokytojams kelti atlyginimus“, o aš parašiau rašinį apie tai, kad gaisrininkams atlyginimus kelti būtina. Kitoje paskaitoje Henrikas Vaitiekūnas pasakė, kad iš visų galėtų išskirti vienintelį pavyzdinį rašinį, kurį pažymėjo raudonu šauktuku. Tą rašinį su šauktuku turiu išsisaugojusi iki pat dabar.
Viešinti mintis, kurias sudėlioju dabar jau virtualiame popieriuje, nusprendžiau prieš maždaug tris metus. Pamenu, laukiau draugės, planavome eiti į filmą. Laukdama sudėliojau tekstą ir tiesiog spontaniškai nusprendžiau pasidalinti juo savo „Facebook“ paskyroje. Išėjusi iš kino teatro net nutirpau: rašinys buvo surinkęs daugybę mano pažįstamų ir gyvenime nesutiktų žmonių „like“ paspaudimų ir komentarų skaičių, o mano asmeninių žinučių dėžutė tiesiog „lūžo“ nuo žmonių interpretacijų, minčių, prisipažinimų. Kai kurie sakė, kad perskaitę nusprendė pirštis, kiti suprato, kad laikas susitaikyti, dar kiti džiaugėsi, kad kažkas supranta juos ir jiems buvo gera nesijausti vienišiems. Taip pradėjau viešinti savo mintis ir patirtis, sudėliotas į rašinius. O po kiek laiko nusprendžiau specialiai tam sukurti tinklaraštį www.seibelyte.lt. Tai buvo eksperimentas. Tiesiog nemaniau, kad turiu ką prarasti, mačiau nebent naujus atradimus ir galimybes. Taigi mano paskatinimas tikriausiai buvo žmonės. Ir jų reakcijos.

Kokia buvo Tavo misija, kai kūrei blog’ą? Ar galvojai, kad pasieksi tokį populiarumą?

Kurdama blogą jokiu būdu negalvojau apie populiarumą. Man tiesiog reikėjo įrankio rašyti, ko nedaryti aš nesugebėjau. Aš ir dabar nemanau, kad esu populiari.

Tave seka daugiau nei 16000 žmonių, jie skaito, jiems patinka, jie tuo dalinasi. Ir taip Tu tampi kažkuo daugiau nei tik praeiviu. Kaip dėl to jautiesi?

Manau šis skaičius reiškia, kad tiek žmonių rūpi, įdomu ar skauda skaityti. Kiti galbūt atranda save ir bendrumo jausmą, kitiems tai atrodo bevertis reikalas, dar kiti, žinau, skaito ir vėliau draugų rate dalijasi refleksijomis, interpretuoja. Man kiekvienas šis žmogus, kad ir ką jis jaustų skaitydamas, yra be galo brangus. O skaičius 16000 reiškia, kad žmonės nėra abejingi. Tai geriausia, kas gali nutikti kūrybai.

O ar yra kažkokie žodžiai, kuriuos norėtum pasakyti žmonėms, kurie taip pat rašo, bet yra apimti baimės pasirodyti?

Jei žmonės rašo, bet bijo, reiškia jie tikriausiai ne visu 100 procentų tiki tuo, ką daro. Kol bijo, gal geriau tegu ir nesirodo. Jei ateis jausmas, kad jie myli tai, ką daro visu 100 procentų, kad atiduoda tam visą savo sielą ir širdį, kad daro tai dėl savirealizacijos, noras arba nenoras tai viešinti atsiras labai natūraliai ir savaime. Manau, kad jei nusprendi daryti, turi būti užtikrintas tuo ką darai, išjausti tai visa širdimi, drąsiai priimti visas reakcijas ir eiti į priekį.

O kaip su tais, kurie pasitiki, bet jų pasitikėjimas svyruoja, nes kurdami viešai jie sulaukia daug neigiamų komentarų ar yra užgauliojami realiame gyvenime?

Viešumas yra stipriems, reikia suprasti, kad tave ne tik liaupsins, todėl reikia storos odos. Bet koks viešumas turi savo kainą, ją reikia sumokėti ir nuolaidų nebūna nei vienam. Jei bijai, nesi užtikrintas tuo, ką darai, manai, kad stipriai išgyvensi dėl kiekvieno neigiamo komentaro – joks viešumas nevertas tokių tavo išgyvenimų.
Jei galvojate, kad neužgaulioja manęs – klystate. Bet aš to nesureikšminu. Pasižiūriu, išklausau, palieku tuos žmones už nugaros ir toliau judu į priekį.
Kuriant man svarbu pats procesas. Tai darydama negalvoju kas, kada ir ką pasakys ar kas ir ką apie mane pagalvos. Kuriu, nes taip liepia mano vidus. Todėl vidinis pasitenkinimas ir savirealizacijos jausmas atperka bet kokias neigiamas reakcijas.

Mylimiausia diena ir kodėl būtent ji?

Penktadienis. Nes jis pilnas ir atsakomybių ir laisvės.

Kas Tau yra namai?

Artimų žmonių širdys.

Geriausia vieta rašymui?

Vienuma.

„Super“ galia, kurią svajoji turėti?

Norėčiau gydyti žmonių sielas ir širdis. Ir norėčiau niekada nepavargti.

Jei galėtum rinktis: gyventi Lietuvoje ar bet kur kitur, ką rinktumeisi?

Lietuvą.

Kas tau siejasi su žodžiais ‘pirmasis pasimatymas’ ?

Pirmasis pasimatymas man – su paskutiniuoju mano sutiktu žmogumi.

Jei turėtum tik vieną dieną, kokia ji būtų?

Būtinai šviestų saulė ir tiesiog privaloma, kad būtų šilta. Vilkėčiau suknelę ir pusryčiams valgyčiau žiauriai skanius Benedikto kiaušinius, lėtai mėgaučiausi kava. Niekur neskubėčiau. Ir visą dieną praleisčiau su svarbiausiais man žmonėmis.

Gražiausias žodis?

Ačiū.